Lietuviškai-In Lithuanian RSS



Ieškok su žiburiu: darbo rinkos Gruzijos kaime viršūnėlės ir šaknelės

Situacija darbo rinkoje čia yra labai paprastai apibūdinama: darbo nėra arba beveik nėra. Tad vyrai, jeigu tik nesidarbuoja savo ūkyje, būriuojasi sutartinėse lokacijose, taip vadinamose darbo biržose. Šios vietos nėra kažkaip specialiai pažymėtos ar nustatytos įstatymo, tai greičiau natūraliai laikui bėgant susiformavę reiškiniai, tapę visuotinai priimtomis tradicijomis - kaip kad čigonų taboras Vilniuje. Manau, apie darbo ieškotojus žinau jau pakankamai, kad galėčiau papasakoti apie pagrindines jų kategorijas.

Continue reading



Kovos pradžia: situacija mūšio lauke ir samdinių kariaunos atvykimas

Pirmas žadintuvas Gruzijoje. Kramsnojant plastikinius makaronus pusryčiams, abu smegenų pusrutulius vis dar gaubė sutemos: ką aš pamatysiu atvykęs į plantaciją? Karvę, tingiai gulinčią ant nugaros paparčių patale, arbatos stiebeliu besirakinėjančią tarpdančius? O fone – gervuogių spyglių siena, už kurios klykia dar karvių nesuėsti saulės nematantys arbatos krūmeliai? Ar kaip tik – vargšę išbadėjusią karvę, negalinčia įžengti į paparčiais ir gervuogėm užžėlusią plantaciją tam, kad galėtų suėsti mūsų arbatą? Ar apskritai nieko nepamatysiu, nes viskas bus užžėlę piktžolėmis iki mėnulio, o karvės pasitraukę į palankesnėmis sąlygomis pasižyminčią vietovę? Žinia, šiuo atveju bent jau būtume išsprendę karvių problemą. Atvykom. Batas paliečia plantacijos žemę. OK, gal ne viskas jau taip ir blogai. Tai – pirma mintis, taukštelėjusi į galvą apsidairius aplinkui ir įvertinus...

Continue reading



Kaip aš galiausiai pasiekiau Gruziją ir arbatos plantacijos reabilitacijos pradžiamokslis.(IIIdalis)

Praėjusioje trilogijos dalyje supažindinau jus su arbatos plantacijos reabilitacijos proceso šviesiosiomis ir kiek tamsesnėmis pusėmis. Šiandien panagrinėsime kokie gi didžiausi priešai tyko pradedančio arbatos fermerio. Suraitę parašą reabilitacijos kompanijos atstovo jums paslaugiai pateikame darbų priėmimo akte, jūs labai gretai susipažinsite su Prakeiktąja Blogio Trejybe. Nuo tos akimirkos, kai tapsite patys atsakingi už savo plantacijos priežiūrą, jums nebeteks nei vienos dienos gyventi be šios šutvės kvėpavimo į nugarą. Norėdamas tiksliau pailiustruoti, pasirinkau šią analogiją: jūs ir Prakeiktosio Blogio Trejybės nariai esate kolegos ir darbuojatės viename ofise. Viskas būtų kaip tik taip: jie kiekvieną rytą ateitų į darbą anksčiau už jus, pastatytų parkinge savo automobilius per kelias vietas, kad jūsiškiam neliktų vietos. Išgertų visą kavą, tą padarytų iš jūsų vardinio puodelio kurį...

Continue reading



Kaip aš galiausiai pasiekiau Gruziją ir arbatos plantacijos reabilitacijos pradžiamokslis.(II dalis)

Pavyzdys: jūsų močiutė Genovaitė prisiskaito Jacko Kerouacko ir vieną gražią dieną išdumia su tatuiruotu baikeriu plaukuota krūtine trankytis po pasaulį, palikusį kaime likimo valiai savo išpuoselėtą šiltnamį. Po 30 metų sugrįžusi ji pamato iš šiltnamio lendant ne raudonskruosčių pomidorų krūmų žaliąsias kasas, o greičiau orangutanus ir lemūrus. Pozityvioji reikalo pusė: orangutano ir lemūro kailiukai sveikai žvilgėtų saulėje, kadangi per tiek laiko šiltnamio žemėje būtų išnykusi visa chemija, kurią močiutė ten kada nors barstė, purškė ar kitais būdais kišo į žemę. Faktas: Gruzijos arbatos pramonei prieš beveik 30 metų pasukus Atlantidos keliu, prižiūrėtos ir produktyvios plantacijos metai po metų pradėjo vis labiau panešėti į džiungles: savo prarastas pozicijas čia atsikovojo įvairaus plauko augalija, palaipsniui užgožusi arbatos krūmus. Kadangi tokia augalija dažniausiai...

Continue reading



Kaip aš galiausiai pasiekiau Gruziją ir arbatos plantacijos reabilitacijos pradžiamokslis. (I dalis)

Patikra. Diržas vėl kelnėse. Pelenguoju reikiamus vartus. Laukimo salė. Traukiu į dienos šviesą savo gėdą – jau antras mėnuo niekaip neperskaitomą knygą. Kančia septynių puslapių per valandą greičiu. Eilė prie vartų. Oro uosto autobusu apsimetanti kilkių skardinė. Ryto gaiva ant trapo, akomponuojant dantų barškesiui. Randu savo vietą. Sėdžiu. Už manęs įsitaisiusi moteriškė laimi strėnų futbolą į vienus vartus. Viskas teisingai, juk sėdi ji už manęs, juk tai mano strėnos jos keliams atviros it girtas atlapaširdis paauglys prie naktinio laužo. Mintyse krikštiju ją Strėnų Futbolo Čempione (toliau - SFČ), groju laidojimo maršą miego lėktuve perspektyvoms ir vėl tarp pirštų siugžda prakeiktos knygos puslapiai.

Continue reading