15. Renegade. Darbo diena tęsiasi – apsipirkimo džiaugsmai.


visa istorija nuo pradžių - čia

Grįžkime į darbo dieną Renegade plantacijoje. Palikome mane ten dar tik darbo dienos pradžioje, o jau daugel patyrųsį ir išgyvenusį nemenkų stresų, stovintį ir stebintį, kaip visi darbininkai Pinčiuko jo draugelių sukviesti, susirinko į miškelį tartis ar vis dar verta čia pasilikti ir dirbti, jei niekas nenori mokėti už sėdėjimą namuose lietaus atveju. Mano protas uodė manipuliaciją, mano pasąmonė – drebėjo iš baimės, kad šįkart tai gali būti tikra ir mes arba liksime be darbininkų, arba teks nusileisti jų nepagrįstam šantažui, kas ateičiai reiškė atvirus revoliucijoms Žiemos rūmų vartus .

Pasitarėme su Nino, nusprendėme – bus geriau jei į susirinkimo vietą nueis vietinis žmogus, kad nekeltų nereikalingų aistrų ir visi dalyviai jaustųsi laisvai. Nino išėjo ir man belieka tikėti, kad ji, geriau pažįstanti savo tautos psichologines plonybes, neleis situacijai įsisiūbuoti iki pavojingos ribos. Kankinamai slenka minutės, jaučiu poreikį kažkuo užsiimti - blogoms mintims nuvyti. Raviu ir klausausi iš miškelio mano ausis pasiekiančių rėkavimų, manding vyksta karšta diskusija.

Dešimt minučių. Dvidešimt. Po gero pusvalandžio iš miškelio pasirodo visa Pinčiuko  šutvė, iš pažiūros jau daug girtesnė nei buvo prieš tai. Paskui juos išeina ir visi kiti darbininkai, nešini įrankiais. Širdį suspaudęs jaudulys primena 2000-ųjų olimpiadą, kai Jasikevičius paskutinėmis rungtynių akimirkomis metė tritaškį link JAV krepšio ir kitos pusantros sekundės tęsėsi ilgiau nei visos varžybos. Širdis, rodės, iššoks per burną ir pliumptelės į alaus bokalą. Dabar, beveik po 18 metų, jaučiuosi taip pat - laikas tarytum sustoja ir tyčiojasi iš desperatiškai atomazgos laukiančio fermerio. Tądien 2000-aisiais Jasikevičius prametė. Šiandien – ne ta diena. Mano akys pradeda tiesiogiai transliuoti smegenims, kaip visos darbuotojų komandos pasuka link savo teritorijų ir tęsia darbus, kur buvo juos palikę. Palengvėjimas, lyg iš karštos pirties panėrus į gaivų ežerą. Tyliai į užantį keikiuosi, išleisdamas įtampos likučius.

Dar vienas mūšis laimėtas. Liūdna. Ne dėl to, kad laimėtas tik mūšis ir aš žinau - šis karas gali jų pareikalauti daugiau. Liūdna, kad mūsų darbas čia, Sakartvele, turėjęs teikti džiaugsmą mums ir vietiniams, šiandien labiau panašus į tautų karą, nei į laimingų žmonių  darbą tarp kitų laimingų žmonių. Pajuntu, kaip mano smegenų dirvoje šalia entuziastingo troškimo įrodyti, kad Sakartvele taip pat galima sukurti aukščiausios kokybės arbatą ir a priori visą gyvenimą puoselėtos meilės kartvelų tautai, ėmė kaltis juodas nevilties ir pykčio daigas. Ar smarkiai jis išsikeros - dar nežinau. Tikiuosi jį greitai pamatyti nuvytusį ir sudžiuvusį. Grįžta Nino, juodi tornadai vis dar sukasi ir žaibuoja jos akyse. Dar niekada nemačiau jų tokių pasiutusių, - sako su šypsena, išspausta sunkiai, kaip paskutinis pastos lašas iš tuščios tūbelės. Galvoti apie tai, kad kitą savaitę reikės su kasdienybe tvarkytis jau be Nino pagalbos - ne tik kad baugu, bet net ir nesinori.

Trumpai pabūna tylu. Vėl girdžiu karvių varpelius ir paukščius. Ramiai darbuojantis prie savo paparčių, ateina pietūs. Nugarai pradėjus priminti jaunystės traumas krepšinio aikštelėse, tenka atsitiesti ir siūbuoti savo riebų kūną į miškelį, įsilieti į klegančia minią ir pajusti tvyrančias nuotaikas.

Čia taip neilgai trukusi ramybė ir baigiasi. Už nepavykusį maištą pradedu gauti palūkanas išaugusių poreikių pavidalu. Kažkam reikia kauptuko. Bet ne bet kokio, o panašaus į plaktuką. Nes, girdi,  tik tokiu kauptuku galima tinkamai iškaupti gervuogių daigus su visomis šaknimis. Kaip asmuo, sunaikinęs šimtus gervuogių ūglių paprastu kauptuku, žinoma, galėčiau prieštarauti išsakytai nuomonei, tačiau eilinį kartą galvoje suskamba korporatyvinis kredo vadovas privalo aprūpinti darbuotoją visomis priemonėmis, reikalingomis tinkamai atlikti darbą ir aš nuo diskusijos susilaikau. Kitoje komandoje pasigirsta balsai, kad be pjautuvo, taip taip, to paties senutėlio pjautuvo iš sovietinio herbo, darbas bus tik antrarūšis ir paparčiau toliau bujos, kaip kad bujoja reitingai politikų, žadančių padidinti pensijas iki vidutinio darbo užmokesčio lygio. Dar kita komanda išreiškia tvirtą įsitikinimą -  geriausia išeitis būtų viską čia padegti ir stebėti kaip dega, na o jau po to arbata išaugs iki dangaus – visai kaip toje pasakoje apie stebuklingą pupą, o paparčiai ir kita bjaurastis apskritai pamirš kaip augti nudegintoje žemėje. Tai štai kaip, pasirodo, reikia tas plantacijas valyti – tik čirkšt ir viskas. O mes čia, kvaileliai, dviratį su savo reabilitacijomis išradinėjam! Toliau - sekatoriai. Taip, karpyti storesniems stiebams ir šaknims būtini sekatoriai, be kurių darbas sustosiąs. Mano argumentas, kad bet kokio storumo paparčio ar gervuogės stiebas puikiai išsitraukia rankomis, nieko nekarpant, yra išjuokiamas ir mušamas darbo tempo korta. Na gerai, reikia tai reikia, jei tik tai padės geriau atlikti darbą. Ir dar labai reikia kažkokių dalgio ir kauptuko hibridų, panašių į naujagimį dalgiuką. Nes kaip gi be jų su paparčiu kovosi? Neee, nieko nebus tada, pražūtis bus ir paparčių karalystė per amžių amžius. Amen, važiuojam pirkti  darbo priemonių.

Kauptukas, panašus į plaktuką

Tūlam europiečiui atrodytu - kas čia tokio nežemiško, nuvažiuoti ir nupirkti krūvelę medžiagų ir darbo priemonių? Tarkime, brigadininkui Viktorui iš Rudaminos prireikus aprūpinti savo darbininkų brigadą darbo priemonėmis, Viktoras sėda į VW Passat su viela parištu bamperiu bei rūdžių properšas ant bagažinės dengiančiu lipduku Statybos ir renovacija,  ir dumia į artimiausią prekybos centrą, kur iš plataus asortimento pasirenka viską, ko geidžia jo siela, plius gauna motyvuojančią partnerio nuolaidą su lojalumo taškais.

Metų gale Viktoras tikisi būti pakviestas į prekybcentrio naujametį pokylį, kai dar su 300 kitų, daugiausiai per praėjusius metus pirkusių brigadininkų, susirinks tam tikslui išnuomotame eks kultūrnamio arba gamybinio susivienijimo aktų salėje, kur stebės kokios nors iš kremavimo kameros pabėgusios estrados žvaigždės koncertą, iki besoties nuo švediško stalo vaišinsis mišrainėmis, vieno kąsnio sumuštinukais, atims gyvybę bent dviems karštiems patiekalams, dekoruotiems apelsino ar ananaso griežinėliu, forminio pjaustymo agurkais su morkom ir pertražolės šakele. Viską be saiko užpils tuo, kas Viktoro supratimu yra taurus gėrimas.

Vakarėliu įgaunant pagreitį, Viktoras įraudusiu, nuo lipnaus prakaito žvilgančiu veidu šokdins jaunas prekybcentrio vadybininkes, purtydamas pro išsidraikiusių marškinių apačią išdavikiškai iškritusius plaukuotus pilvo drebučius. Parkris šokių aikštelėje ir ant žemės kažkieno nudrėbtame torto gabaliuke suteplios Gariūnuose pirkto žvilgaus kostiumo klostes. Kiek vėliau, nepaskaičiavęs savo jėgų, būtinų vidutinį amžių jau gerokai peržengusiam vyrui išgyventi žiauriame vakarėlių pasaulyje, finišuos ant cigarečių dūmų prisigėrusio minkšto kampo Jotulė, jau trečias dešimtmetis riogsančio pastato foje su vieninteliu tikslu – priimti į savo veliūrinį glėbį pavargusius maratono dalyvius. Jei vis tik Viktoras išlaikys reikiamą jėgų balansą, galbūt netgi sudalyvaus paryčiais neišvengiamai kilsiančiuose kumštynėse ir kitas 364 dienas su euforija prisimins pavykusį renginį, gyvai dalinsis įspūdžiais su kitais amato broliais.

Prekybcentris myli Viktorą, rūpinasi jo gerove, tiria Viktoro poreikius ir neriasi iš kailio, kad tik Viktoras nebūtų jam neištikimas su kitu prekybcentriu, taip pat neturinčiu nieko prieš matyti savo naujamečiame pokylyje Viktoro kostiumą, spalvingais blyksniais flirtuojantį su šokių aikštelės disko kamuoliu.

Prisipažinsiu: šiandien aš pavydžiu brigadininkui Viktorui. Sakartvele nieko panašaus nėra. Nėra konkuruojančių prekybcentrių, o ir tas vienas kuris su niekuo nekonkuruoja yra tik kokius 15 kartų sumažinta mums įprastų prekybos centrų kopija, pernelyg nepersistengianti plėtoti savo prekių asortimento. Nėra poreikių tyrimo – jūsų poreikiai yra jūsų pačių problema. Naujametinio baliaus, tikriausiai, taip pat nėra. Tiesą pasakius, iškeisčiau solidžią dalį man dar likusių naujametinių balių į galimybę Kutaisyje vienoje vietoje rasti bent 75% reikalingų rakandų. Aš jau nekalbu apie minkštą kampą Jotulė, ant kurio pakritęs mielai paverkčiau kiekvieną kartą prireikus vykti pirkti įrankių.

Apsipirkimo procesas čia maždaug toks: priklausomai nuo priekių sąrašo, pradžioje sukame pro mano jau minėtą prekybcentrį, toliausiai pažengusi civilizacijos keliu iš to, ką galima rasti Kutaisyje. Ir tikėtina, kad tokių dalykų kaip sekatoriai ten gausime. Na, galbūt teks eiti į kompromisą ir pirkti 2-3 rūšių sekatorius, kadangi konkrečios prekės poreikiui viršijus apytikriai 7 vienetus, dažniausiai jo patenkinti sandėlis nebegali. Dar ten tikriausiai bus pirštinių. Nei kauptuko, panašaus į plaktuką, nei naujagimio dalgiuko ar seno gero pjautuvo jūs čia, žinia, negausite. Bet už tai variu spindintį alkoholinių gėrimų distiliatorių nusipirksite be jokio vargo.

Panašiai yra ir su mažesnėm parduotuvėm, siūlančiom įvairius įrankius ir rakandus. Dydžiu jos vargiai prilygsta mums įprasto prekybos centro duonos skyriui ir ten yra visko, kas, savininko manymu, yra svarbu pirkėjui. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad jo įsivaizdavimas sutaps su jūsų poreikiu. Ir žinote ką? Pasakysiu jums dar daugiau – jis 9 atvejais iš 10 absoliučiai nesutaps su jūsų poreikiu. Todėl efektyvumo vardan važinėti po smulkias parduotuvėles neverta, geriau rinktis didesnį šansą laimėti turintį loterijos bilietą – turgų.

Čavčavadzės turgus – monstrinis baisuoklis sovietinėje miesto dalyje - didžiulė teritorija, kur apgriuvusiuose ir pusiau apgriuvusiuose pastatuose, angaruose, kioskuose, pavilionuose, pavėsinėse, pakampėse – visur... taip, jau tuoj tuoj ištarsiu tą žodį, kad ir kaip liūdna bebūtų... taigi - visur ŠURMULIUOJA turgus. Dauguma mūsų mano, kad šurmuliuoti gali tik vienas dalykas pasaulyje – Kaziuko mugė. O štai ir ne, pasirodo - šurmuliuoja ne tik Kaziuko mugė bet ir Čavčavadzės turgus! Turguje šiame galima rasti visko, ko galima rasti kiekviename dideliame turguje – nuo geltonos vištos su naguotais pirštais ir galva,savo išraiška primenančią susimąsčiusį Povilą Gylį, iki hidraulinių stabdžių jūsų senam ZIL‘ui.

Čavčavadzės turgaus spalvos

Naujagimių dalgiukų? Žinoma, kad yra! Bet! Ne 14, kiek mums reikia, o tik 4. Neverta nusiminti - prekeivis maloniai paaiškina prie kurio jūrinio konteinerio, paversto prekyviete, reikėtų nueiti ir gauti likusius. Einam, randam konteinerį, gaunam dalgiukus, bet ne likusius, o dar 3. Bet! Konteinerio prekeivis maloniai paaiškina kur man reikėtų eiti ir rasti likusius. Nueinu. Randu. Visi prekeiviai turi savo unikalius naujagimius dalgiukus ir pas nei vieną nerasi jų daugiau kaip kokius 4-5.

Prekystalių odisėja tęsiasi

Aš jau nekalbu apie pjautuvus - jų tenka ieškoti dar ilgiau, pasikalbėti su dar daugiau žmonių. Galiausiai nukaunu 4 kiniškus ir vieną didelį ir sunkų sovietinį, kuris, jei muštųsi su tais 4 kiniškais kovų be taisyklių ringe, sutvarkytų juos per 18 sekundžių, nepalikdamas jokio galimybės kinams kada nors į ringą sugrįžti. Jau ką mokėjo tas geopolitinis nesusipratimas gaminti, tai mokėjo! Dar kūjai tais laikais, tikriausiai, neblogi buvo. Bet daugiau pjautuvų turguje nėra. Kaip nėra ir kauptuko, panašaus į plaktuką - tai bent nuliūs Pinčiukas jo negavęs! Pavyksta rasti kitokių kauptukų, gal ne tiek panašių į plaktuką, kiek į pačius save, t.y. į kauptukus. Funkciją turėtų atlikti. Valio! Sugaišta kiek daugiau nei 5 valandos ir, saulužei krypstant vakarop, viskas ar beveik viskas, ko reikėjo, yra nupirkta!


Leave a comment