9. Tamsos galeros irklininkai ir jų pakalikai


Tokie štai mūsų kaimo darbininkų darbo nuostatai, tokia darbo etikos evangelija. O pagrindiniai ją skelbiantys apaštalai, virš plantacijos žalios kepurės vos patekėjus saulei - na gerai, gal ne vos patekėjus o mažiausiai pusvalandį pavėlavę - kasdien nužengiantys nuo miškingųjų Opurčkchečio kalvų, yra Pinčiukas, Kaka ir Džonis (tikrieji vardai redakcijai žinomi). Atidesnis skaitytojas pamena, kad III savo pasakojimo dalyje užsiminiau apie blogą pojūtį žarnose, išvydęs kai kuriuos veidus, prisistačiusius dirbti plantacijoje? Ir tikriausiai pamenate intriguojančią futuristinę užuominą, kad mano žarnos manęs tuo metu neapgavo? Puiku, tuomet šiandien papasakosiu kiek smulkiau apie tuos gaivališkus veidus, kurių skaistus spindėjimas Sakartvelo pavasariškos dienos šviesoje iškvietė mano žarnas šokti bugį. Tai šie trys veidai privertė mane užsimerkti iš nevilties, pamačius juos pirmą dieną plantacijoje. Tai tokių kaip jie dėka praėjusiame skyriuje apdainuoti darbo nuostatai yra puoselėjami, jų kolektyviai laikomasi ir  bus laikomasi dar ilgai. Tai – kolektyvinio proto (apie kurį pasikalbėsime kiek vėliau) patronai ir  aukuro puoselėtojai.

Pirmasis ir nepakartojamas - Pinčiukas, dėl akivaizdžiai socialiai aktyvaus gyvenimo būdo - sunkiai nusakomo amžiaus, tikriausiai kažkur tarp princo Charleso kai jis dar turėjo plaukus ir Leonido Brežnevo, kai jis dar nesakė sisky-masisky. Tamsaus gymio diedas, neturintis šansų laimėti net paguodos prizą kokiame nors, kad ir labai mažo kalibro, grožio konkurse. Kažkokia tigriška karštine degančios akys – vienos tų, kurias sutikęs siauroje senamiesčio gatvelėje, labiau norėtum tuo metu būti kur nors karštame pasaulio taške. Natūralios atrankos negailestingai išretinti dantys, į pečius įtraukta galvair krypuojanti eisena - visai kaip treninguotų vaikinų šalia kebabų kiosko mašinų turguje. Būdo nuolankumu panašus į pitbulterjerą, visada šnekantis ir šaukiantis garsiau už kitus ir savo prigimtinės agresijos dėka gebantis daryti įtaką aplinkiniams. Pavadinti Pinčiuką pijoku būtų tas pats, kas Algirdą Paleckį – šiek tiek stokojančiu analitinių savybių.

Pinčiukas, matyt, dar ankstyvoje jaunystėje susižavėjo rekreacinio gaivinimosi anatomija, metams bėgant, stebėdamas aplinką ją nuodugniai išstudijavo su visais jos paragrafais, punktais ir papunkčiais. Aiškiai suvokdamas, kaip svarbu yra kiekvienam tyrinėtojui įsigilinti į studijų objektą visais rakursais – nedelsdamas ėmėsi tobulai įgyvendinti teoriją praktikoje. Kaip dažniausiai atsitinka, tokio pobūdžio veikėjai tampa neformaliais bendruomenių lyderiais, neaplenkia ši taisyklė ir daugumos darbo kolektyvų – tikriausiai ne kartą esate matę kaip sumanūs, darbštūs ir kūrybingi žmonės sėdi tyliai kampučiuose su veido išraiška prašau- kas-nors-nužudykit-mane, o paradui tuo metu vadovauja ir po ofisą plaikstosi papūgiukas su fantazija švarko kišenėlėje ir be fantazijos galvoje. Nuošalaus Opurčkchečio šis gamtos pokštas aplenkti nesiteikė ir atamanas čia – Pinčiukas.

Kaka – iš pažiūros Kristaus amžiaus vyras, Dievo apdovanotas pakankamu ūgiu, kad galėtų gyventi Sabonio rankinuke, jei tik Arvydas tokį turėtų. Kaka stengiasi pernelyg neatsitraukti nuo atamano, taip par yra apdovanotas liepsninga aistra alkoholiniams gėrimams, pasižymi gerai išreikštomis Baltaakio Smagurio savybėmis. Nepaprastai gerai įvaldęs darbo nuostatų punkte nr.6 aprašytus veiksmus, jis - lyg gyvas įrodymas senai  liaudies išminčiai apie garsiai lojantį mažą šunį. Akys pavandenyję, nuolat lyg girto arba apsirūkiusio žolės. Ar žinote, kodėl? Taip, nes jis nuolat yra girtas arba apsirūkęs žolės! Maži, pastėrę akių vyzdžiai, žvilgsnis - rodos pereinantis kiaurai objektus į kuriuos yra žiūrima ir negyvas lyg nabašniko iš filmo apie numirėlius. Grožio konkurse aplenktų Pinčiuką vienu balsu, gautų paguodos prizą už svajingumą.

Kaka nesivargino gyvenime kibti į atlapus kokiai nors kitaip kalbai be gimtosios, kartais geba suvokti rusų kalbos nuotrupas. Bendravimas su juo – visada iššūkis. Pabandžius parodyti kur anas darbą daro blogai arba paprašius poilsio ir darbo balansą kiek pagerinti darbo naudai, į mane visada pūsteli toks paniekos ir neapykantos šaltukas, kad net barzda apsivelka šerkšno apsiaustą.

Džonis. Jaunas, apie 30 metų vyras, tvirtas ir stiprus kaip jautis. Kap šiandien menu: ėjom mes su Džoniu plantacijos vartų konstrukcijoms pjauti akacijų (o akacija, kas nežinote, turi tokį smagų tankį, kad vidutiniškai didelis baslys svoriu tik nedaug atsilieka nuo lagamino su drabužiais) ir aš, nusitvėręs du baslius  kaip ežiukas – pensininkas kriuksėdamas pūškavau į nuokalnę, mintyse jau atsisveikindamas su visais artimaisiais, kai mane staiga aplenkė Džonis, ant pečių susivertęs šešis tokius pat baslius, jo lūpų kamputyje smagiai smilko cigaretė, vienoje iš rankų tingiai sūpavosi benzininis pjūklas. Žodžiu, tvirtas vaikis. Maiko Taisono jo geriausiais laikais gal ir neįveiktų, bet paprakaituoti Maiką tikrai priverstų.

Džonis visada laikosi prie atamano, tikriausiai dėl to, kad Viešpats jį apdovanojo galva, skirta niekam daugiau kaip poilsiui pagal punktus 2.3 ir 2.5, t.y. maisto, gėrimų ir nikotino įvedimui į kūną. Neblogai įvaldęs punkto nr.6 (rėkimas ir plaikstymasis kovojant už orų gyvenimą) technikas, kas komplekte su jo įspūdingu kūno sudėjimu, kritinėse situacijose gali daryti įspūdį kitoje barikadų pusėje atsidūrusiam derybininkui. Žvelgdamas neginkluota akimi, prašalietis galėtų įvardinti Džonį kaip geriantį saikingai, net neįtardamas savo realybės suvokimą ką tik tapus apgaulės auka Džonio įgimtų gebėjimų absorbuoti Trijų tarpeklių užtvankos dydžio alkoholio kiekius, išoriškai apie tai išsiduodant tiek nežymiai, kad net violetiniu pūkuotu megztuku, papuoštu rožinėmis juostelėmis ir sidabriniais siūlais, apsirėdžiusi vidurinės mokyklos lietuvių literatūros mokytoja vardu Laimutė, laisvalaikiu dar ir vadovaujanti rajono centro blaivininkų – valančininkų būreliui Blaivybės gojus - pabendravusi su Džoniu šiam jau bebaigiant gerti antrą kibirą vyno, ir nieko blogo neįtarusi, tikriausiai, tik pavadintų jį mielu berniuku. Grožio konkurse Džonis nedalyvautų, nes nerastų adreso.

Trise valtyje, neskaitant šuns, ne kitaip. Šuns jie, kaip tyčia, neturi, kaip neturi ir gražių manierų, taip puošusių minėtoje knygoje valtimi plaukusius britų džentelmenus. Todėl Pinčiuko, Kakos ir Džonio plukdoma valtis, kurioje nėra šuns, galėjusio bent kažkiek atstatyti blogio ir gėrio balansą joje, visai trijulei tvirtai laikant irklus rankose plukdo visą mums dirbantį kolektyvą į tamsų užutėkį.

Irkluoti jiems dažnai padeda ir Komunistas, prisišliejęs prie šios kompanijos dalinai dėl to, kad buvo jų visų kaimynas, dalinai - dėl savo nepastovaus ir aikštingo būdo, laukine mustango siela čia skraidinančiu Komunistą plynom žaliuojančiom prerijom, čia strimgalviais garmančio su juo uolėtais skardžiais, o kartais – taikiai rupšnojančio sultingą ryto rasos nubučiuotą žolę prie ramiai tekančios upės.   

Skaitau jūsų akyse klausimą: kodėl Komunistas? Vieną įsimintiną ankstyvo pavasario dieną jis, bediskutuodamas su Hannesu apie gyvenimo prasmę, atvėrė savo išminties kriauklę ir leido žvilgtelėti vidun, kur slypėjo ir visomis spektro spalvomis spindėjo nostalgijos sovietinei praeičiai perlas. Visi puikiai žinome, kiek nedaug kartais reikia padaryti, kad pelnytum taiklią pravardę. O kai pravardė – taikli ir skambi, ji atsikrausto pas tave gyventi su visais savo daiktais, senu pudeliu išplikusiu pasturgaliu, vardu Pūkis ir dideliu kreivu alijošiumi aptrupėjusiame moliniame vazone.

Kresnas, tvirtas, vidutiniškai žemas, šelmiškai blykčiojantis saulės zuikučiais, atšokusiais nuo poros auksinių dantų karūnėlių. Gudrus kaip žaltys (nors nežinau kuo tie žalčiai tokie jau gudrūs bet iš klišės žodžių neišmesi (kas irgi yra klišė)) ir prisitaikėliškas kaip chameleono ir Uspaskicho nesantuokinis vaikas. Nedelsdamas prisijungia prie trijų irklininkų choro kai yra kolektyviai rėkiama, nuolat siekia spartinti darbo tempą kokybės sąskaita ir sutaupytas valandas panaudoti turiningam poilsiui. Žino kokius 40 būdų prastai darbo kokybei kokybei pateisinti, o tai, sutikite, yra rimto specialisto ir apsukraus vadybininko požymiai. Komunistą nuolat kamuoja egzistencinė dilema: kokio bieso mes čia atvykome iš savo rojaus, už nulinius atlyginimus mindome karvių mėšlą ir traukome iš žemės paparčius? Išgirdęs mūsų atsakymus mojuoja rankimis ir juokiasi taip, kad paparčių lapai šlama nuo vėjo, o auksinių karūnėlių blyksniai akina laivų locmanus juodojoje jūroje.   

Gruzijos kalnai, Gruziniska arbata, Sakartvelo arbata, Gruzijos gamta, Graziausios Gruzijos vietos, Renegade tea esstate, poilsis Gruzijoje

Komunisto siela taikiai rupšnoja sultingą ryto rasos nubučiuotą žolę prie ramiai tekančios upės

Dažnai su visa šia komanda galima išvysti ir kauptuku mojuojantį Arsenijų. Jo amžių spėti būtų ne mažiau slidu, nei bandyti nusileisti basomis nuo bobslėjaus trasos, bet pabandysiu: jam turėtų būti tarp 35 ir 55 metų.  Prisirakinęs prie Pinčiuko trijulės, Arsenijus, manding, jaučiasi panašiai kaip kovotojas už žalią planetą, užsirašęs ant nuogos krūtinės kilnią ir stipriai skambančią žinutę pasauliui, atsiyręs gumine valtimi iki naftos platformos, tvirtai prie jos prisirakinęs antrankiais, sušėręs raktą rykliams ir tik tada pastebėjęs, kad naftos platforma – jau seniai nenaudojama ir apleista. Idėjiškai kovotojas vis dar stiprus, tačiau atsikabinti ir irtis prie kitos platformos be kitų pagalbos jau negali.

Laikas bėgs, tikėjimo ir vilties bastionai sutrūkinės ir ims trupėti kaip vakarėliui užsitęsus trupa makijažo padauginusios paauglės veidas ketvirtą valandą ryto.  Belieka tikėtis, kad po ilgų savaičių plūduriavimo kovotoją, apšepusį barzda, kalbantį su žuvėdromis, šaudantį šašlyko iešmo aštrumo žvilgsniais, nuo maitinimosi tik platformą aplipusiais dumbliais sukritusiais skruostais, pagaliau išlaisvins specialiu laivu „Neptūnas“ platformos išmontuoti atvykusi darbininkų brigada. Kovotojas grįš namo, su ašaromis akyse nusigremš nuo krūtinės šūkį, kirs jautienos kepsnius su krauju (kodėl svarbu tai daryti – skaitykite skyriuje apie Prakeiktąją Blogio Trejybę), daugiau dėmesio skirs savo šeimai ir vieną dieną ras prasmingesnių būdų išreikšti savo meilę mėlynajai planetai. Arsenijus, deja, vis dar laukia atvykstant savo „Neptūno“.

Jei Arsenijus būtų paveikslas, jis vaizduotų natiurmortą su bokalu alaus ir džiovintu žiobriu, jei jis būtų medis – tai tik Butelinis medis. Jei Arsenijus būtų Formulės-1 bolidas, ant jo puikuotųsi Johny Walker reklama, o gimęs vynuogių keke, Arsenijus pradėtų natūraliai fermentuotis dar net nenuskintas. Arsenijui persikūnyjus į devynaukštį namą, pirmame jo aukšte būtų butai, kituose – alkoholio parduotuvės, o patapęs architektu, Arsenijus projektuotų tik spirito varyklas. Net oda pašiurpsta pagalvojus, kokiame įdomiame pasaulyje mes gyventume, jei Arsenijus būtų gimęs Jėzumi! Žmonija žinotu tik vieną jo sukurtą stebuklą – viso vandens pavertimą vynu.

Taip, jūsų įtarimai yra absoliučiai teisingi, Arsenijus yra Baltaakis Smaguris. Ir ne bet koks, o elitinio diviziono žaidėjas, galintis su pėdsekio šuns nuožmumu aptikti bet kur plantacijoje paslėptą gėrimo talpą. Kantriai valandų valandas dirbdamas, Arsenijus žvitria akimi nuolat stebi aplinką, kol į akiratį pateks kieno nors neatsargus elgesys su savo turtu. Tuomet Arsenijus it stambus pitonas tingiai nusivynios nuo šakos, tyliai tyliai slinks medžio kamienu žemyn, vinguriuos iki paliktos be priežiūros aukos tarp paparčių, kaip dūmas iš indėno vigvamo ir netikėtai sučiupęs auką siurbs jos kraują pramoniniam vandens siurbliui gėdos nedarančiu tempu. Nuo šio Arsenijaus intuityvaus gebėjimo aptikti paslėptus gėrimus ne kartą nukentėdavo naivuoliai ir pernelyg savimi pasitikintys kolegos. Arsenijaus drąsa, tobulai sulieta į lydynį su įgimtu nuolankumu, leidžia jam išgyventi bet kokius likimo smūgius, kai it kupranugaris absorbavęs visos dienos kelių žmonių vyno dozę, jis - tylus, paskendęs giliuose apmąstymuose lėtai svyruoja šiltame plantacijos vėjyje, kolegoms jį koneveikiant už tokį nežabotą troškulį.   Gaila, kad Arsenijus neturi tokios pat geros uoslės trumams – galėtų susikrauti milžiniškus turtus juos kapstydamas iš po žemių, vadintis mosjė ir gyventi sau pilyje Prancūzijos pietuose, pamiršęs darganas ir lietų.

Tiek trumpai apie mūsų pagrindinius blogio galeros vairininką, irklininkus ir vieną prie jos prisirakinusį blogiuką ne iš pašaukimo . Žinau, pavydite man šių kadrų ir tie, kas manęs negalite pakęsti jau trinate rankomis, iš anksto mėgaudamiesi tuo, kaip man bus gera su jais dirbti. Galite būti ramūs - šie žmonės jūsų tikrai nenuvils.


Leave a comment