Kaip aš galiausiai pasiekiau Gruziją ir arbatos plantacijos reabilitacijos pradžiamokslis. (I dalis)


vintage car
Geriau jau aš būčiau į Gruziją vykęs šia Kelių Gulbe su kokiu nors CŽV agentu Čarlzu.

Patikra. Diržas vėl kelnėse. Pelenguoju reikiamus vartus. Laukimo salė. Traukiu į dienos šviesą savo gėdą – jau antras mėnuo niekaip neperskaitomą knygą. Kančia septynių puslapių per valandą greičiu. Eilė prie vartų. Oro uosto autobusu apsimetanti kilkių skardinė. Ryto gaiva ant trapo, akomponuojant dantų barškesiui. Randu savo vietą. Sėdžiu.

Už manęs įsitaisiusi moteriškė laimi strėnų futbolą į vienus vartus. Viskas teisingai, juk sėdi ji už manęs, juk tai mano strėnos jos keliams atviros it girtas atlapaširdis paauglys prie naktinio laužo. Mintyse krikštiju ją Strėnų Futbolo Čempione (toliau - SFČ), groju laidojimo maršą miego lėktuve perspektyvoms ir vėl tarp pirštų siugžda prakeiktos knygos puslapiai.

Kylam. Tirta į ranktūrius įsikirtusio kaimyno rankos. Mėlyni krumpliai. Užgultos ausys. Skendam. Kaimyno iš dešinės krumpliams iš lėto atgaunant natūralią spalvą, o kaimynės iš nugaros keliams negrabiai masažuojant mano verksmingai girgždančius stuburo slankstelius, aplanko kvaitulingas ir neramus snaudulys.

Prabundu kaip tik tuo metu kai kažkoks tipas, kabėdamas pasirėmęs į mano kėdės atlošą įmano kairę ausį rėkia savo įspūdžius apie gyvenimą lėktuvo priekyje. Tuo tarpu pro mano dešinę ausį išeinančio garso atidžiai klausosi SFČ kaimynė. Man tikrai nėra svetimas artimo žmogaus ilgesio jausmas, tačiau dėl dievo meilės, nejaugi valanda praleista prie bagažo registracijos ir dar pusantros - laukimo salėje, nėra pakankamas laiko tarpas užduoti „tai kaip gyvenate“, „o jums kaip sekasi“ , „čia Domukas taip paaugęs“ ir kitus panašaus pobūdžio klausimus savo draugams, pažįstamiems ir artimiesiems bei gauti į juos atsakymus? O gal čia toks žaidimas: nuo atvykimo į oro uostą iki lėktuvo pakilimo reikia apsišarvavus matotaupiška kantrybe tylėti, kad vos jam atsiplėšus nuo žemės galėtum skuosti pasiteirauti tetos Odetos kaip ji, po velniais, gyvena? Ir ne tik paklausti, bet išrėkti tai į ausį kažkam, kas kuo taikiausiai miega savo vietoje.

Atsimerkiu. Žudau rėksnį akimis. Iš tylaus „atsiprašau“ suprantu, kad žvilgsnį pavyko suplakti tinkamos konsistencijos. Savimi patenkintas bandau užmigti, tačiau dabar jau SFČ kaimynė rodo iniciatyvą, regos lauke užfiksavusi pro šalį einantį pažįstamą siluetą: -Stasiukai, gal sumuštinių? Ar va, pyrago imk!

Kokiu būdu šie žmonės įsigudrina visa tą maistą įsinešti į lėktuvą? Tikriausiai sumuštinių, virtų ir keptų paukščių, kiaulių bei karvių kūno dalių, pyragų ir virtų kiaušinių skenduolio spalvos tryniais keliauja lėktuvais tiek daug jog liepus juos palikti patikros zonoje, ji per pusdienį dvoktų kur kas smagiau nei Kariotiškės karštą liepos vidurdienį. Mano mintis nutraukia Stasiukas, kirsdamas koziriu:

-Ai, tai ką tie sumuštiniai. Mes, žinai, ten kibinų turim! – mosteli gurmanas, o iš jo burnos vilnijantys decibelai virpina mano antakius. Atveriu akis dar vienam žudiškam žygiui, tačiau Stasiukas it patyręs sportinių šokių vilkas jau vinguriuoja klubais tarp kitų ilgų pasivaikščiojimų po lėktuvą entuziastų.

Skaičiuoju iki dešimt. Lėtai. Bandau suprasti ar tie žmonės kiekvieną savo dieną pradeda su pyragais ir sumuštiniais šeštą valandą ryte, ar tai – tik pablukusi mentalinė tatuiruotė iš laikų, kai vos pajudėjus autobusui ar traukiniui maršrutu Vilnius – Kaunas, imdavo nekantriai čežėti iš folijos išvyniojama keptos vištos slaunelės, smagiai traškėjo lupami kietai virti kiaušiniai lengvai pamėlusiu tryniu, ant megztukų taškėsi neatsargiai atkąsto pomidoro syvai. Vėl imu grimzti į sapną, kai kur buvęs, kur nebuvęs klubais parbanguoja Stasiukas nešinas kibinais. Visos trys už nugaros sėdinčios žmogystos sutartinai skanauja, o pasklidęs kvapas tuo tarpu be jokių švelnių preliudijų žagina mano tikrai ne pačią jautriausią pasaulyje uoslę. Stasiukas, tuo tarpu, tingiai sūpuodamasis ant mano kėdės atlošo, siekia pagerinti damų satisfakciją maitinimosi aktu: su Zavaliausko pasitikėjimu savimi ekshumuoja porą anekdotų, mirusių užmarštingoje vienumoje dar man besimokant vidurinėje. Nebesivarginu kaip nors pakeisti situaciją, tiesiog leidžiu likimui mane vežti šiais beprotiškais kantrybės išbandymo kalneliais.

Nužudytasis Žvilgsniu pasirodė esąs ganėtinai atlaidus žmogus - greitai atleidęs sau mano kūdikiško miego trukdymą, atvyksta dar su keliais draugiškais vizitais, kuriuos pamenu kaip per miglą. Iš miego pažadina lėktuve griaudintys aplodismentai. Ir vėl kažkur vyko koncertas lietuvių publikai, o manęs niekas nepakvietė.

Jau greitai mane išleis iš čia į visas tas grožybes už lango.

Vos pastačius koją ant trapo kartu su gruziniškos šilumos gūsiu galvoje tarsi viskas apsiverčia. Jausmas toks: viskas, kas Lietuvoje atrodė tolima ir netikra, kėlė didžiausias abejones ir baimes, ką mintyse stūmiau nuo savęs kaip galima toliau ir blokavau smegenų raukšlėse iki paskutinio momento, staiga ėmė natūraliai tekėti mano venomis kaip esamasis laikas. Tai jau vyksta. Staiga viskas, kas taip gąsdino paskutinius mėnesius labai aiškiai atsigulė į sąmonės stalčius ir pavirto kūnu. Kažkur už trijų valandų skrydžio liko ofisinės batalijos, reguliarios pajamos, vakaro serialai, kraftinis alus, galvoje ant sienos kabančios evakuacijos schemos visiems gyvenimo atvejams. Nudrengtais batais šlifuodamas Kutaisio oro uosto asfaltą supratau - čia joks evakuacijos planas nėra paruoštas. Galvoje atsilaisvino daug vietos dalykams, apie kuriuos iki šiol buvau tik skaitęs ar svajojęs šaltais žiemos vakarais. Daugiau jokių abejonių, tik labai aiškus supratimas, kad mes turime tai padaryti. Aš – arbatos fermeris. Aš jau greitai pasimatysiu su žmonėmis, su kuriais kartu išmoksime gaminti puikią arbatą, džiuginsiančią žmonių gomurius. Vaizduotėje neono raidėmis virš mažutėlio Kutaisio oro uosto durų zvimbdamas užsiplieskia neoninis užrašas: RENEGADE TEA ESTATE. Ėjau link tų durų su nuoširdaus idioto šypsena lūpose. Tuo metu užplūdusį palengvėjimą galėčiau palyginti nebent su jausmu, kai sapnuoji jog tau kažkas išmušė visus dantis ir staiga prabudęs supranti, kad tai – tik sapnas. Tik jausmą reikėtų padauginti iš kokių penkių.

Atvykimo salėje susitinku su kiek anksčiau nusileidusiomis mūsų komandos merginomis, atvažiuoja Hannesas naujuoju mūsų automobiliu, pagal plotą galinčiu varžytis su vidutinio ankštumo bendrabutiniu kambariu Naujininkuose ir spaudžiame į mūsų naujuosius namus, kur po nedidelių įsikuriamųjų procedūrų laukia susitikimas su pavasarinės vegetacijos apsėsta plantacija.

Ačiū už jūsų kantrybę, o kam patiko, jau sekmadienį antroje dalyje skaitykite apie plantacijos prikėlimo antram gyvenimui peripetijas bei visus tuos, kurie stengiasi paversti mūsų triūsą niekais.


Leave a comment