Kovos pradžia: situacija mūšio lauke ir samdinių kariaunos atvykimas

Pirmas žadintuvas Gruzijoje. Kramsnojant plastikinius makaronus pusryčiams, abu smegenų pusrutulius vis dar gaubė sutemos: ką aš pamatysiu atvykęs į plantaciją? Karvę, tingiai gulinčią ant nugaros paparčių patale, arbatos stiebeliu besirakinėjančią tarpdančius? O fone – gervuogių spyglių siena, už kurios klykia dar karvių nesuėsti saulės nematantys arbatos krūmeliai? Ar kaip tik – vargšę išbadėjusią karvę, negalinčia įžengti į paparčiais ir gervuogėm užžėlusią plantaciją tam, kad galėtų suėsti mūsų arbatą? Ar apskritai nieko nepamatysiu, nes viskas bus užžėlę piktžolėmis iki mėnulio, o karvės pasitraukę į palankesnėmis sąlygomis pasižyminčią vietovę? Žinia, šiuo atveju bent jau būtume išsprendę karvių problemą.

Atvykom. Batas paliečia plantacijos žemę. OK, gal ne viskas jau taip ir blogai. Tai – pirma mintis, taukštelėjusi į galvą apsidairius aplinkui ir įvertinus Prakeiktosios Blogio Trejybės pajėgas ir padarytą žalą.

Renegade Tea Estate Batas paliečia plantacijos žemę. Ten, kur papartis dar nelabai išbujojęs.

Gervuogių antplūdžio nematyti ir nors kai kuriuose plotuose jau pradėjo šliaužioti pažeme savo dyglingais čiuptuvais, jie tikrai dar nėra išsivystę iki monstro kategorijos, leidžiančios gervuogei neatsargų apleistų plantacijų ieškotoją, netyčiom papuolusį į tuos čiuptuvus ir vilkintį tik šortais ir marškinėliais, dalinai paversti spirgučiais. Apskritai, gervuogių problemą galėčiau pavadinti mažiausia iš visų arba net arogantiškai teigti, kad jos šiuo metu beveik nėra. Aleliuja, vienas iš trijų štai jau beveik mėnesį mane ėdusių monstrų ką tik (matai, sūnau, jau nebedarau klaidos šiame žodyje, ačiū tau už pamoką) krito po mano kojomis.

Situacija su karvėmis: tris savaites dirbusi vietinių gyventojų grupelė sugebėjo pagrindinį plantaciją kertantį kelią aptverti tvora. Tiesa, kol kas dar nėra sumontuoti vartai tarpuose, paliktuose patekti į plantacijos teritoriją, todėl kažkuria prasme kelias karvėms į rojaus sodus vis dar nėra užkirstas. Tvora taip pat apglėbė didelę plantacijos dalį per perimetrą, išskyrus tas vietas kur, mūsų kompetentinga nuomone, pati Motina Gamta sukūrė neįmanomas sąlygas karvėms kirsti plantacijos ribą (Motinos Gamtos kolega iš to paties departamento - Visagalis Laikas, jau visai netrukus mums parodys kaip naiviai mes klydome). Taigi, mėšlingųjų arbatos žiaumotojų gyvenimas jau smarkiai apsunkintas, belieka stebėti kaip jos interferuos su pasikeitusia jėgų pusiausvyra plantacijos teritorijoje: kur persigrupuos, kuriuose vietose bandys koncentruoti puolimą ir kur pasiliks koridorius atsitraukimui. Kaip jau minėjau, karvė yra ne juokas, karvė – klastingas, pasalūniškas, visa griaunantis monstras tik ir laukiantis kol jūs bent mažiausiai akimirkai prarasite budrumą.

karva

Dalinai užkardytas priešas liūdna žengia pro žaliuosius arbat... paparčių laukus

Paparčiai: smarkiau išbujoję vos poroje sektorių. Visur kitur situaciją galima būtų apibūdinti kaip potencialiai suvaldomą, su sąlyga, kad priemonių bus imtasi nedelsiant. Gruzijoje pavasaris nuožmus ir negailestingas - čia kovo mėnesį ne varvekliai iš lėto kapsi ant purvinos sniego pusnies, o viskas žaliuoja ir žydi. Tiesa, sukovoti su dvylika hektarų paparčių – sizifiškas darbas, kuriame svarbų vaidmenį vaidina ir reikalus dar labiau apsunkina demotyvacinis veiksnys, kai užbaigus ravėjimą viename sklypo gale, kitame gale paparčiai jau vėl siekia kelius. Nepaisant to, pirminis situacijos įvertinimas kiek apramino mano sopančią, nežinios iškankintą širdį, o vaizduotė nustojo svaigti apie mėnulį siekiančias piktžoles ir susisuko numigti popiečio miego. Žinia, kovai laimėti prireiks daug darbščių rankų ir sunkių darbo valandų.

Renegade Estate plantation

Išbujojusio paparčio sektorius. Apačioje matosi išvalytas plotelis - vieno žmogaus 5 valandų sunkaus darbo rezultatas.

Na ir, žinoma, arbata: didelio skirtumo nuo rudenį matyto vaizdo akys neišvydo: žali lapai matosi ten, kur reabilitacijos metu buvo palikti ilgesni stiebai, o nauji ūgliai vis dar neskuba rodytis. Baisiausiai atrodo plotai, kuruose arbata buvo nupjauta prie pat žemės – dabar čia jos apskritai nesimato. Išropinėjęs skersai ir išilgai visą plantaciją, prieinu Rytų Išminties kalibro išvados: iš visko, kas auga arbatos plantacijoje, arbata auga lėčiausiai. Mums benagrinėjant situaciją laukuose, pradeda rinktis jau mano minėtos taip mums reikalingos darbo rankos: kas pėsčiomis, per petį persimetęs kokį nors keistą darbo įnagį, kas pasikinkęs eiklųjį motobloką (toks juokingas traktoriukas, valdomas vairu, panašiu į motociklo, sėdint prie traktoriuko primontuotoje priekaboje) su juokingai it matrioškos šokčiojančiais priekaboje susėdusiais kolegomis. Prabangos mėgėjai atburzgė senučiuku automobiliu Niva.

Vyrai ir moterys. Jauni ir jau kiek pabuvę šioje ašarų pakalnėje. Liesi ir pilvoti. Šviesesniais veidais ir lyg kątik atbėgę iš „Hobito“ filmavimo aikštelės su dar nespėtu nusiplauti grimu. Iš viso 16 žmonių. Stebiu veidus, kurių daugumą jau esu matęs reabilitacijos proceso metu praėjusių metų rudenį. Žinodamas, kokiame precizikos ir kruopštumo lygmenyje buvo atlikti kai kurie darbai, prisimindamas nuolatinius nesklandumus ir nesusipratimus kildavusius beveik kiekvieną dieną, viduje jaučiau kirbant šiokį tokį nerimą. Gerai, būsiu atviras - matydamas kai kuriuos man pažįstamus samdinių veidus, pajutau kaip mano optimizmas sudaužė molinę kiaulę – taupyklę ir pasuko link ūkinių prekių parduotuvės pirkti virvės. Žarnomis pradėjau jausti neišvengiamą bėdą.

Raminau save: juk praėjusiais metais jie darbavosi kaip reabilitacijos kompanijos samdiniai, o tos kompanijos atstovo vadovavimo įgūdžiai neleistų sukoordinuoti ir penkių sraigių futbolo stadione. Guodžiau save mintimi, esą mūsų novatoriškas požiūris į darbuotoją, gausesnis atlygis už jo gerą darbą padarys stebuklus beigi atneš šviesą ir taiką į visų mūsų namus. Bandžiau sau meluoti, kad mano praėjusiame gyvenime užgyventi įgūdžiai bei sukaupta patirtis leis suvaldyti tuos ne pačiomis gražiausiomis raidėmis į mano atmintį įsirėžusius asmenis. Tačiau žarnos, karštligiškai besivartydamos pilve, švelniai man šnibždėjo: Tomai, šiandien yra TAVO laikas... laikas susukti visus tavo vadovavimo kursų baigimo sertifikatus, pagyrimo raštus ir sriegiamuoju judesiu įsikišti ten, kur niekada nešviečia saulė. Tada viską tvirtai užkimšti iš curriculum vitae pagamintu kamščiu.Po poros savaičių paaiškės - mano žarnos vis dar geba iš pirmo karto įvykius ir potencialius problemų šaltinius tiksliai nustatyti apie 90% atvejų.

Jums tikriausiai kilo pats natūraliausias klausimas: kokio bieso darbui reikia samdyti žmones, nekeliančius pasitikėjimo? Apie visas aplinkybes, nulėmusias tokią įvykių eigą ir situaciją darbo samdinių rinkoje papasakosiu jau kitame skyriuje.


Leave a comment