Padangos žviegia posūkyje Petro Gražulio, sučiupto ir surakinto mitinge, balsu. Pavyko išeiti iš kairio posūkio konkurencingu greičiu ir išsisukti nuo dviejų mėšlo krūvų. Nepavykus to padaryti paprastai pasigirsta charakteringas tekšt, tekšt ir jūsų automobilis, kokios spalvos jis bebūtų, pasipuošia vingriais rudo atspalvio ornamentais. Taip, tai tikrai nėra pats maloniausias dalykas pasaulyje tačiau labai juokingas. Kiekvieną kartą, nespėjus išsilenkti mėšlo kliūties, automobilis atrodo vis kitaip, o šiais laikais išskirtinumas ir saviraiška yra gyvybiškai svarbu. Kam saviraiška yra paskutinėje vietoje, tie dažniausiai Sakartvele (taip, teisingai pastebėjote, perėjau prie naujojo mums ir vienintelio vietiniams šalies pavadinimo) renkasi rudos spalvos automobilius.
Už mėšlo kitas posūkis – staigus į dešinę! Padangų žviegimas trumpam užgožia Mailso Deiviso trimito solo, girdžiu kaip kuprinė gale nepatenkinta bilda į kitą sėdynės pusę. Staigus kairėn, kad nekliudyčiau ant kelio snaudžiančio šuns ir vėl dešinėn, išvengiant susidurimo su kažkokiu keistu visureigiu, prisimontavusio ant stogo 4 (keturis!) LPG dujų balionus. Susidūrus su tokiu, palaikai į Tėviškę atskristų savarankiškai. Kuprinė sužaidžia į abi galines dureles kaip geltonas teniso kamuoliukas čempionato finale Vimbldone. Atsiveria tiesioji į stačią įkalnę, riaumoja variklis ir aš jau – kylančio lėktuvo pilotas! Viršuje, vos išlyginus lėktuvą – vėl į dešinę, lengvas susimėtymas žvyro zonoje ir atsiveriantis vaizdas į dvi ant kelio stovinčias karves. Per ilgai užgaištu svarstydamas ar stabdyti būtų vėlu, ar tiesiog bailu, todėl mušu skersą suktą įvartį tarp karvių. Goaaaaal! Akacijų žiedų lietus it sirgalių konfeti pilasi ant priekinio stiklo ir sūkuriuoja mažais baltais tornadais galinio vaizdo veidrodėlyje. Sebastianas Loebas, kinkuodamas galvą tyliai pakabina šalmą ir pirštines ant vinies ir nukabinęs nosį išeina pro duris... užsklanda užsidaro.
Kas gali būti geriau už 40 minučių, kiekvieną rytą praleistų transporto spūstyje? Tikriausiai milijonai dalykų ir vienas iš jų – rytinis pasivažinėjimas vaizdingu vingiuotu kalnų keliu, klausant džiazo ir posūkiuose cypiančių padangų, stebint virš dantytų kalnų patekančią saulę, kas rytą nukandančią po dar vieną kąsnelį ledų nuo baltai spindinčių aukščiausių viršukalnių. Vairavimo malonumo esencija versus slinkimas dūstančio, 50 metų cigaretes be filtro godžiai traukusio kirmino trachėjoje. Pakilimo tako platumu išsišiepusi marmūzė, rėkianti „iiiihaaaa!!!“, versus džiovintos slyvos fizionomija žvelgianti į mane iš galinio vaizdo veidrodėlio, pagiežingai burbuliuodama vairavimo minedų adresu.
Džinsai išdriskusiais keliais mainais į kelnes išlygintu kantu. Smagiai kulnais kaukšintys ir koją sumo imtynininko apkabinimu dusinantys odiniai štibletai blizgiomis nosimis – pakeisti dar mane jauną mačiusiais batais, iš pažiūros ne vieną kartą praėjusiais pro didelio žinduolio virškinamąjį traktą, bet mielais ir patogiais kaip hamakas po žydinčiom slyvom. Marškinėliai, kurie neabejotinai nepatrauktų akies net dėvėtų rūbų parduotuvės skyriuje „viskas po 2 centus“ – vietoje visas nuodėmingas riebalų sankaupas veržiančių elegantiškų marškinių dailia apykakle.
Apskurusiu kelių chuliganu -štai kuo aš tampu kas rytą, žvigindamas padangas serpantinais į savo naują darbovietę - jau kaip laisvas žmogus.
Čia viskas kitaip, nei ankstesnėse mano darbo prieplaukose. Oras kvepia akacijų ir kaštonų žiedais, o ne penicilininiu grindų skuduru, kurio nuoviras galėtų išgydyti gausią Afrikos čiabuvių gentį nuo kiaulių maro protrūkio. Ir ne kažkieno per pietus pasišildytomis medžiotojų dešrelėmis ar, apsaugok viešpatie – žuvimi, jau niekaip neišplauksiančia iš ofiso atmosferos iki pat dienos pabaigos. Oras čia grynas, neiškvėptas kondicionieriaus ir nesukeliantis ūminio peršalimo net ūkanotą rytą, kai debesies pavidalu tyliai prisliūkina iš nugaros ir tvirtai įkalina žnaibančiame drėgname glėbyje.
Teko girdėti, kad jeigu namie staiga pajutote lyg pro jus būtų praėjusi šalčio banga, reiškia ką tik susidūrėte su klaidžiojančia vėle. Nežinau, kiek galima tuo tikėti, bet tiksliai žinau viena - kiekvieną vėsų pavasario rytą plantacijoje mane debesiu apkabina Sakartvelo kalnų vėlė. Ir tai, sutikite, kokius šešioliką tūkstančių kartų puikiau už kasrytinį prarūgusio kumyso dubenį primenantį apsauginio fasą ar profilį, jam pro kietai sukąstus žandikaulius burbtelint „laasrtas“.
Sakartvelo kalnų vėlė ateina apkabinti šaltu debesiu
Norint atsivėsinti čia nereikia drebėti iš šalčio, daugumai kolegų kabinete nutarus, kad lauke esant +30, kondicionuoti patalpą reikia iki +10 laipsnių. Kai žiemą lauke bus +10 laipsnių, tie patys kolegos tuo pačiu kondicionieriumi šutins patalpą iki +30. Šis fenomenas, turiu prisipažinti, taip ir liko man neįminta korporatyvinės kultūros mįsle. Jei nesi kondicionierių mylėtojas, čia nereikia atidarius langą klausytis kaip statybininkai kitoje gatvės pusėje besistiebiantį naują penkiaaukštį bando sutvirtinti šešiaaukščiais mongoliškais keiksmažodžiais. Arba nuolat fiziškai jausti už lango judančio transporto srauto dvoką ir triukšmą. Čia galima būti kitoje pusėje lango, kurį visi norėtų matyti savo ofise – ten kur pučia gaivus vėjas ir pavėsyje patiesta daug minkštos žolės.
Nėra čia ir nuo segtuvų trombozės kenčiančių vaiduokliškų lentynų. Segtuvų slepiamo turinio funkcijos dažnai negalėtų paaiškinti net ir seniausiai ofise dirbantis asmuo, tačiau nei vienoje organizacijoje dar negimė drąsuolis, kuris pasiryžtų tas lentynas kur nors išgrūsti. Jos tiesiog riogso visur it kokia rišamoji statybinė medžiaga be kurios pastatas imtų ir siugriūtų. O plantacijoje mane supa miškingi kalnai, kurių paslaptys kur kas įdomesnės nei dulkėtų pneumoninių segtuvų lentynų.
Papasakok savo paslaptis, kalnų ąžuole!
Čia niekada nepaskausta galva nuo spoksojimo į monitorių, nes mano monitorius dabar - žali laukai ir medžiai, Virgio Stakėno dydžio žiedais aplipe krūmai. Žydinčios slyvos ir akacijos, grėsmingi ir tuo pačiu kvapą gniaužiantys kalnai horizonte, ir net pažaliavusi nuo garmėjimo akmenimis upė dabar yra mano monitorius. Tai tiesiog negali sukelti galvos skausmo, jei tik nebandysite į mano jau minėtą upę nerti žemyn galva. Na, bet jeigu kas nors galėtų savo noru nuspręsti tai padaryti, nelabai jam ta galva ir buvo reikalinga – nei skaudanti, nei sveika.
Virgio Stakėno dydžio žiedai mano ofise
Tiesa, čia - kaip ir ofise - nuolat lydi ūžimas, tik jis neveda iš proto kaip printerio / serverio / kopijavimo aparato ar kondicionieriaus sukurtas fonas. Bičių dūzgimo, suvynioto į lengvą akacijų kvepalų skraistę galima būtų klausytis nepavargstant metų metus. Kap ir švelniai aplink skambančių karvių varpelių. Nors pačių karvių ir nesimato – jos klaidžioja aplink miškinguose kalnuose (išskyrus tuos atvejus kai būriu atklysta į plantaciją) ir tik tas lengvas vėjo varpelių skambėjimas, sklindantis lyg iš paties dangaus, išduoda jas esant netoliese. Turiu ir vėl nuliūdinti savo veganiškuosius draugus – apie pačias karves mano nuomonė nepasikeitė – vis dar noriu suvalgyti jas visas net jei mane po to reikėtų kranu iškelti iš mano buto pro išgriautą sieną ir specialia sutvirtinta platforma vežti susprogdinti į Nevados dykumą.
Vandens aparatą sukalkėjusiais viduriais, spalvingais lipdukais meluojantį apie savo atrajojamo vandens mėlyną kraują, čia pakeičia iš tikrų kalnų tekantis tikras šaltinis. Paragavus šio vandens, klausimas apie lipdukus ir kilmės dokumentus tiesiog natūraliai atkrenta. O atėjus vasaros karščiams prie tyrojo vandens prisijungs dar ir visur augančios slyvos, šilkmedžio uogos ir gervuogės. Kabini pilnom saujom, žeri į burną ir murki iš malonumo. Gervuogių atveju – tuo pačiu dar ir naikini priešą.
Dailiai sumeistrautas gaivusis šaltinis
Visų ofise naudojamos kavos rūšių ir per kažkurį Kalėdų vakarėlį nesėkmingai iššauto šampano dėmėmis išmargintą kiliminę dangą atstoja žolė. Tiesa, vietomis ji nuklota karvašūdžiais, bet tai daugiau ugdo budrumą ir koncentraciją nei kelia diskomfortą.
Čia nereikia gaišti savaičių savaites gaminant nesibaigiančias prezentacijas ir pagrindimo ataskaitas, norint įgyvendinti akivaizdžius naudingus dalykus, vien dėl to, kad kažkokiam dviem laipteliais aukščiau sėdinčiam Reikšmingąjam Svarbuoliui papūstais žandais jo padėtis neleidžia greitai su jumis sutikti ir uždegti žalią šviesą.
Susirinkimo metu čia nereikia vaidinti susidomėjusio, stebint kokio nors Energingojo Striksiuko įliemenuotu švarku pasirodymą, kurio metu jis valandą laiko statys oro burbulų paminklą savo sumanumui, viską įliustruodamas šimtais infantilių spalvotų pavekslėlių, visas 3 darbo dienas kruopščiai rankiotų internete, nutaisius susirūpinusį ir savim pasitikintį veidą ir už tai gaunant solidų korporatyvinį atlygį.
Neturime savo gretose ir šauniai teatrališkai gestikuliuojančių Korporatyvinių Pyzdukų, aistringai aiškinančių kaip per artimiausius tris mėnesius jie čia viską pakeis ir išskraidins pirmąjį dramblį į kosmosą. Paklaustas kaip dramblio ragai tilps į skafandrą, Pyzdukas išsilenks tiesaus atsakymo (iš kur jam žinoti, kad dramblys jokių ragų neturi, jis juk daugiausia mokėsi tik kaip reikia teisingai gestikuliuoti ir pasitikėti savimi), o po susirinkimo Pyzdukas įrašys jus į juoduosius sąrašus žmonių, trukdančių jam daryti svaigią karjerą.
Taip, taip, čia susirinkimo metu netgi nereikia vaidinti aktyvaus, uždavinėjant Agnės Jagelavičiūtės veido dirbtinumo klausimus, provokuojančius nuobodžius atsakymus vien tik tam, kad jūsų vadovas neapkaltintų jūsų proaktyvumo ir šiuolaikiškumo stoka.
Visi mane bent kiek pažįstantys puikiausiai pamena kaip dievinu korporatyvinius susirinkimus ir juose tvyrančią kūrybingumo dvasią, dažniausiai pertraukiamą tik išvyniojamų saldainiukų popierėlių čežėjimo. Šiandien aš dėkoju aukščiausiajam, kad susirinkimo metu galiu sėdėti ar gulėti kaip man patinka, galiu tylėti jei neturiu ką pasakyti ir kalbėti tai, ką iš tikrųjų manau. Galiu numesti juodą, glitų, purviną juokelį ir manęs ne tik kad niekas nepasmerks, klapsėdamas dirbtinėmis blakstienomis akmeniniame veide, bet netgi ir nusijuoks! Jeigu noriu pasakyti blet susirinkimo metu, aš sakau blet susirinkimo metu, nebijodamas, kad korporatyvinės kultūros vėliavos kotas perskels man kaukolę ir kaip kokiai kinų beždžionėlei sidabriniu šaukšteliu išvalgys smegenis.
Dėkoju, kad man nebereikia klausytis motyvuojančių kalbų veikėjų, nuobodumu lenkiančių Žemaitės kūrybą. Šie tipai – absoliutūs dėdės Atezijaus, visu chrominio kostiumo didingumu atsistojusio sakyti tosto per giminės balių, antipodai. Dėdė penkis kartus tosto metu pamiršta ką norėjo pasakyti, pradeda nusišnekėti ir galiausiai kapituoliuoja, tetai Andromedai nutempus jį atgal ant kėdės už alkūnės srityje išdavikiškai nublukusios kostiumo rankovės. Visiems šiek tiek gėda, bet išėję parūkyti turi apie ką papletkinti ir pažvengti. Didžiam nusivylimui, motyvuojantis kalbėtojas niekada nepamiršta ką jis norėjo pasakyti ir (viešpatie kodėl, kodėl...?) visada turi pasakyti 40 kartų daugiau dalykų už dėdę Artezijų. Ir, nežinau kodėl gamtoje tokia klaida įvyko - motyvuojančio spikerio niekada, jokiais atvejais, nelydi teta Andromeda, galinti savo tvirta ir ryžtinga ranka jį gerai papurtyti – taip, kad purtant net laku supurkštos garbanėlės šiugždėtų viena į kitą proginėje tetos Andromedos šukuosenoje, kainavosioje savaitės atlygio dydžio sumą ir 8 valandas gyvenimo.
Klausantis tokių kalbėtojų visiems ne mažiau gėda nei dėdės tosto atveju (meluoju, ne visiems - Korporatyviniai Pyzdukai ir Energingieji Straksiukai – kaifuoja, linksi galvas, papuoštas atsidavusiomis akimis, visko daug užsirašinėja ir sulaukę pabaigos daro selfius su kalbėtoju, po to jais gausiai teršia kibernetinę erdvę), viskas trunka 40 kartų ilgiau už dėdės tostą ir kalbai pasibaigus rūko net tie, kurie anksčiau į cigaretes negalėjo pažiūrėti. Kaip gera gyventi ir laisvai kvėpuoti, kai niekas nesistengia tavęs motyvuoti!
Tiesa, nebereikia prisiimti atsakomybės už nerealistiškus tikslus vien tam, kad sukelčiau savo vadovui mentalinę erekciją ir suteikčiau jam dar daugiau priežasčių manyti koks geras vadovas jis yra! A – neturiu vadovo. B – visi čia ir be to pakankamai susijaudinę nuo to, ką daro. Mane supa nuostabūs žmonės, visi labai skirtingi ir iš visų kaip vieno aš galiu mokytis labai daug. Stiprios, šviesios, nuoširdžios asmenybės be jokio pykčio, pavydo ar napoleoniškų negalavimų. Pas mus vyrauja atvira ir neapsimestinai pagarbi diskusija apie tai, kas mums svarbu: sugalvojame kaip kapstysimės vienoje ar kitoje situacijoje ir pasidaliname kas ką darys. Viskas. Susirinkimo pabaiga. Ačiū tau, Viešpatie, už šią dovaną. Ai, tiesa, dar ir gyvūnus galima atsinešti. Tiksliau, jie patys ateina kada nori. Bet neužbėkim įvykiams už akių, gyvūnai - dar tik ateityje.
Ir štai staiga aš sugriebiu save už rankos stovintį vidur viso šio gėrio, plaukuotomis šnervėmis traukiantį į plaučius laisvės orą. Suvokiu, kad neturiu nei žaliausio supratimo ką čia padariau su savo gyvenimu ir kaip reikės suktis toliau, bet jausmas geras. Toks geras, kad tik paskutinę sekundę pagaunu savo gimtąją liauką bandžiusią palikti paklydėlę ašarą ir tyliai nusuku jai sprandą. Tylu. Tylą spalvina tik vieningas bičių choras, krištolinis karvių varpelių bigbendas ir paukščių improvizaciniai solo. Su jais būnant nereikia vaizduoti, kad jų dainos jums įdomios. Jos gražios tol, kol jas girdi ir neįkyrios net tuomet, kai jų nebesiklausai.
Langas, kurio jūs norėtumėte savo ofise
Ir pabaigai - atėjo laikas susprogdinti prasto skonio ir banalumo bombą žodžiais: žmonės dažnai manęs klausia... Taigi, žmonės dažnai manęs klausia: Tomai, ar nesigaili? Jei esate vienas iš tų žmonių ir paskaitęs viską, kas išdėstyta aukščiau jūs vis dar stovite ir klausiamai į mane žiūrite nuoširdžiomis susidomėjusiomis akimis, galiu sugeneruoti jums trumpą ir aiškų atsakymą, kaip kad nuobodžios 63 skaidrių prezentacijos priešpaskutinėje skaidrėje (paskutinėje dažniausiai dėkojama už tai, ko nebuvo – už dėmesį) pavadintoje išvados ir iš esmės pasakančios daugiau nei visos 61 jos pirmtakė: ne, po velniais, nei kiek nesigailiu. Netgi dabar, kai jau žinau kas manęs lauks mano pirmojo arbatos fermerio sezono metu. Net kai žinau, kokią mėsmalę man savo pirmoje pusėje yra paruošęs antrasis sezonas ir gyvenimas iš esmės. Ne, velniai griebtų, nesigailiu nei vienos savo pasirinkimo sekundės net žinodamas (žvelgiant iš mano rašymo laikmečio perspektyvos) kiek man tai kainuos fizinių ir psichologinių jėgų.
Šiandien sugrąžintas į praėjusių metų balandžio 11 naktį, kai supypsėjo ankstyva taksisto žinutė, aš ir vėl atsikelčiau, pabučiuočiau savo miegančią moterį, akimis nubrėžčiau kreivę gatvės žibinto apšviestu jos kūno linkiu, tyliai urgzdamas iš pasišlykštėjimo gerčiau drumzliną kavą ir imčiau į rankas sunkiausią pasaulyje lagaminą. Todėl, kad nepaisant visko, kas man jau atsitiko ir visko kas dar atsitiks – tai ir yra mano venomis burbulais šniokščiantis gyvenimas apie kurį daugelis tik svajoja rytais priparkavę savo automobilį prie darbo. Sunkus, kartais kankinantis, neapibrėžtas, neprognozuojamas, svyruojantis kaip stalo komendantas paskutinėje vestuvių fazėje, dosniai dovanojantis naujus nuotykius, potyrius ir įspūdžius, seikėjantis vis daugiau išminties ir plečiantis asmenines ribas kaip kad korporatyvinė sėkmė kažkada plėtė mano taliją.
Trumpiau tariant – nuostabus. Mano gyvenimas yra nuostabus. Ir nuo šiandien aš tęsiu savo ir arbatos atskalūnų istorijos pasakojimą tiems, kam ji bus įdomi. Sveiki sugrįžę!
Tomas