Kokia ta darbo diena Renegade arbatos plantacijoje?
Jau tapo įprasta, atvykus sutartu laiku į plantaciją, stovint rasotoje žolėje stebėti bundančią Imeretijos gamtą... visiškoje tyloje. Tylu darbo pradžios valandą plantacijoje būna dėl pačios banaliausios priežasties – darbininkai kiekvieną rytą madingai vėluoja apie 20-30 minučių. Šis, atrodytų, nereikšmingas faktas šiandien savyje talpina kelis labai svarbius momentus: pirma - mes, individai su korporatyvinės drausmės apšlifuotomis smegenimis, esame tiesiog alergiški tokio pobūdžio susitarimų laužymams, antra - mūsų autoritetas tarp vietinių darbininkų yra toli gražu ne savo zenite ir jeigu toliau žiūrėsime į vėlavimą pro pirštus, tas autoritetas tik dar labiau menks, trečia – laikas kaip vienaakis piratas baksnoja mus, stovinčius ant trapo galo, kardo galiuku, grasindamas visiems laikams nustumti į atvirą paparčių ir piktžolių jūrą.
Laikas jau pavojingai alsuoja mums į nugaras - išvalytuose plotuose pradeda dygti nauji paparčiai.
Kapstomės po paparčius patys, kol pagaliau sulaukiame karališkos svitos, tingiai atlinguojančios keliuku. Visi atrodo patenkinti gyvenimu ir savo atvykimo laiku, net ir tie, kurių veiduose, it išpjauti tvirta tautodailininko ranka medinėje rūpintojėlio skulptūroje, žioji raukšlių kanjonai, išgraužti ten vakarykščio besaikio buitinio gaivinimosi ir šiandieninių sunkių pagirių.
Trumpai pasitarę su Hannesu, rytą pradedame nuo dorovinio auklėjimo valandėlės Pinčiukui ir jo šutvei. Liejame sielas apie punktualumą ir jo svarbą ne tik kiekvieno idivido gyvenime bet ir mūsų versle šiuo sunkiu pradžios laikotarpiu, pasakojame apie didžiulius darbus, kuriuos nuveiksime tik gerbdami vieni kitus ir taupydami laiką. Apie baltą sniego pūgą, apie nukirptas kasas... viliamės išvysti nors vieną supratingumo tiką kurio nors klausytojo veide. Pinčiukas, kaip šuniukas su spyruokline galva ant Moskvičiaus prietaisų panelės, tik piktai linksėjo, retoms ir lašiningai lipnioms plaukų sruogelėms, tyliu skęstančiojo balsu besišaukiančiomis šampūno, virpčiojant ant jo iškilaus pakaušio, o sutrūkinėjusių kapiliarų upės jo akių obuoliuose, atrodė, jau tuoj tuoj sprogs ir nuneš mus raudonuose verpetuose. Kaka stovėjo, kaip kad stovi indėnų totemas ir akivaizdžiai visą jam likusią gyvybinę energiją šiuo metu naudojo tik tam, kad galėtų stovėti čia, vėjo gairinamu Pirčiupių motinos veidu ir kaip nors nenumirti iki artimiausios gaivinimosi pertraukėlės. Džonis, stengdamasis atrodyti oriai ir atsainiai, ką turėjo pabrėžti į kišenes sukištos rankos, plačiai išžergtos kojos ir nuolatinis jų perkėlinėjimas iš vienos vietos į kitą, tuo pačiu sėkmingai stovint vienoje vietoje, kaip įmanydamas bandė pademonstruoti pasauliui suprantąs, apie ką eina kalba. Valandėlę pabaigiame ultimatyviai: jei dar kartą bus vėluojama – visi tą dieną galės suktis ant kulno ir pėdinti atgal namo apmąstyti to, ką šiandien išgirdo.
Toliau šešiolika žmonių pasiskirsto į keturias komandas, kiekviena gauna plotą, kurį tą dieną turi išvalyti nuo piktžolių. Mūsų prievaizdų (porą dienų šiame vaidmenyje vis dar turime Nino) misija – reguliuoti darbo / poilsio balansą ir savo motyvuojančia rūstybe darbininkų makalavimą kauptukais po žoles paversti maksimaliai kokybišku piktžolių naikinimo procesu .
Žirglioju matuodamas plotus, žymiu juos į žemę įbesdamas pagalius. Ant jų dar užmaunu po plastikinį butelį. Šis veiksmas turi du teigiamus aspektus: pirmas – geriau matosi, antras – padeda bent kažkiek apvalyti plantaciją nuo šiukšlių. Vietiniai nelinkę perpildyti savo susirūpinimo gamta taurės (juk jos neišgersi) ir nesidrovi viską, kas jau panaudota ir nebereikalinga, tiesiog švystelėti per petį ir darbuotis toliau. Taip kiekvienos dienos pabaigoje plantacijoje atsiranda vis daugiau tuščių cigarečių pakelių, plastikinių butelių ir celofaninių maišelių, o liepsningos kalbos apie švarios gamtos svarbą kol kas duoda tiek pat naudos, kiek duotų ir mirtinas tylėjimas apie švarios gamtos svarbą.
Taigi, žingsniuoju, pakeliui rankioju tuščią tarą, o mano žingsnius kiekviename būsimame darbo plote lydi bent jau keturios poros liūdnų ir susirūpinusių akių. Ko tokios liūdnos, akelės juodosios?, - klausiu jūjų nuoširdžiai. Tai kad tavo žingsniai per dideli, pribaltiškasis ilgakoji, - iš po susirūpinusių akelių choru man atliepia dainingosios burnelės. Raminu akelių ir burnelių šeimininkus, kad jei jau dievulis neapdovanojo jų tautos kojelėmis, leidžiančiomis į žingsnį sutalpinti visą, o ne 2/3 metro, tai tikriausiai bus juos labiau apdovanojęs kažkurioje kitoje vietoje. Akelės suokalbiškai mirkčioja, burnelės valiūkiškai šypso, o aš toliau sau žirglioju lietuviškais metrais.
Didžiąjai daugumai darbininkų disponuojant galimybe kalbėti tik viena – gimtąja kalba (šnekamąja, rašomoji kai kurių dienotvarkėje yra vis dar pažymėta grifu „ateičiai“, nepaisant fakto jog neretas jų jau yra linksmai atšokęs savo penkiasdešimtmetį), o nei vienas iš mūsų, it tyčia, kartvelų gimtosios kalbos įvaldęs nėra, bendravimas su darbininkais vyksta per labiausiai lingvistiškai išprususius atstovus, t.y. tuos, kurie vis dar nešioja atmintyje rusų kalbos nuotrupas bei geba jas sujungti į bent iš dalies logiškus sakinius. Tokių yra trys – Pinčiukas, Komunistas ir Gela.
Kad jau paminėjau Gelos vardą, leiskite trumpai nukrypti nuo temos ir papasakoti kaip susipažinau su šiuo žmogumi ir kas jis per vienas. Dar šių metų (2018, nepamirškime, kad rašoma yra iš šio laikmečio perspektyvos) vasarį, atskridęs atlikti namų darbų prieš pirmą sezoną, ėjau kryžiaus kelius, bandydamas surasti vietinį žmogų, potencialiai galintį vadovauti kitiems ir koordinuoti darbus plantacijoje. Sekėsi panašiai, kaip rusams statyti komunizmą ir vienas iš kontaktų, tuo metu patekęs į mano rankas, buvo Gelos telefono numeris.
Pamenu, susitikome kaimo šalikelėje, vakaro skraistei jau skleidžiantis ant kalnuotų žemės pečių. Mane pasitiko gerų ir linksmų akių vidutinio ūgio tvirtas vyras, pakenčiamai kalbantis rusiškai ir ant vienos rankos turintis 2,5 piršto mažiau nei ten jų turėtų būti. Beje, su tais pirštais Sakartvelo kaime reikalai liūdni – gali susidaryti įspūdis jog turėti tam tikrą jų trūkumą ant kurios nors plaštakos yra garbės reikalas. Vienaip ar kitaip netekusių šių nuostabių lytėjimo organų skaičius 100 gyventojų turėtų būti tiesiog neįtikėtinas. Žinia, fenomenas įsigalėjo tikrai ne kaip aukštų darbo saugos standartų laikymosi pasėkmė. Darbų saugos būklę šioje garbingoje šalyje galiu pailiustruoti pavyzdžiu: einu vieną dieną greta naujai statomo daugiaaukščio ir matau darbininką, benzininiu pjūklu pjaustatį stogo konstrukcijos sijų galiukus. Stovėdamas ant vienos sijos galo jis pjovė kitos sijos galą. Prisirišęs buvo tik prie savo švento tikėjimo, kad su juo kažko blogo tai jau tikrai negali nutikti.
Vyrukas ant stogo, prisirišęs tik prie savo tikėjimo
Grįžkime prie Gelos. Pasikalbėjus sudarė doro, nuoširdaus, gebančio gerai atlikti ūkio darbus, sunkaus darbo nebijančio žmogus įspūdį. Tačiau, kaip tai dažnai būna ir mums visiems įprastose darbinėse aplinkose, tokie žmonės paprastai neturi jokio noro vadovauti kitiems, ypač savo draugams ir kaimynams. Gelos įsitikinimu, tai neigiamai veiktų jų tarpusavio santykius. Tuomet tik pažadėjo dar kartą gerai viską apmąstyti ir blogiausiu atveju ateiti dirbti į plantaciją pavasarį kaip lauko darbininkas. Laikas parodė - mano pirmasis įspūdis apie šį žmogų buvo absoliučiai teisingas ir gaila, kad ambicijų protrūkio tapti darbų vadovu iki pavasario jis taip ir nepatyrė. Ateityje jam dar bus bus lemta suvaidinti labai svarbų, netgi lemiamą vaidmenį mums gyvybiškai svarbiu momentu.
Taigi, plotai padalinti, išklausyti priekaištai apie eilinį kartą vienai ar kitai komandai buvo atmatuotą per didelį plotą. Žinoma, sakydamas vienai ar kitai turiu mintyje išskirtinai Pinčiuko šutvę, kiekvieną kartą įsitikinusią ęsą yra nuskriausti labiau už kitus ir lydimą revoliucinių nuotaikų. Tenka dar kartą pakartoti matavimus, lydimam revoliucionieriaus Pinčiuko. Apeiname teritoriją dar kartą, Pinčiukui stropiai užlenkinėjant po pirštą kiekvienam šimtui paskaičiuotų metrų. Baigus, suskaičiavęs užlenktus pirštus, argumentų trūkumą Pinčiukas bando kompensuoti surūgusia veido išraiška, man, didžiąją savo karjeros dalį dirbusiam būtent tarp tokių veidų, nedarančia jokio įspūdžio.