visa istorija nuo pradžių - čia
Visiškai nesvarbu ar tai yra nedidelio Sakartvelo kaimo bendruomenė, gal bendrų interesų ar lokacijos jungiama miesto žmonių grupė, kolektyvinis protas juos praryja, atima individualumą, sukiša į rėmus ir pakabina gero kaimyno, palaikančio kolegos, tikro patrioto, išdidaus kartvelo ar kokioje panašioje galerijoje, kurioje bet kokios gebėjimo mąstyti ar veikti individualiai apraiškos yra smerktinos ir laikomos etiškai ydingomis.
Leiskite vėl pasitelkti į pagalbą gyvą ir artimą pavyzdį. Tarkime, iš atostogų Egipte parvežėte savo močiutei Genovaitei spalvingą, gražią skarą. Dovana močiutei taip patiko, jog senolė nedelsdama pasipuošė ja sekmadieniniam vizitui į bažnyčią. Bet čia velnias ir slypėjo - visos močiutės Genovaitės draugės dar prie Smetonos į bažnyčią eidavo tik ryšėdamos tamsias vienspalves skareles – šią tradiciją jos besąlygiškai puoselėja iki šiol ir pasidengia siaubo šerkšnu vien nuo minties apie bet kokią improvizaciją skarelių klausimu (kaip, beje, ir dauguma kitų klausimų, bet apie tai – kitą kartą). Ir nors nei viena iš močiučių dorai nežino, nei kur ši tradicija prasidėjo, nei kuo tamsi vienspalvė skarelė yra pranašesnė už kitas skareles, jos, kaip tai dažnai atsitinka susidūrus su tradicijomis, pernelyg nesuka sau dėl to galvos - jei taip yra, vadinasi - taip reikia! Matė taip darant savo motinas, šios – savo motinas, pastarosios – savąsias ir taip galėtume sukti juostelę iki pat bažnyčios ar net skaros atsiradimo laikų.
Ir nei vienas skaitytojas nenustebs sužinojęs, kad netruko akinantis džiaugsmas Genovaitės veide užleisti vietą rūpesčio ir skausmo raukšlėms, kai jos anūko(-ės) dovana buvo iš už nugaros užbadyta artrito dar nespėtais pasiglemžti pirštais, o dauguma draugių kaip įmanydamos ėmė vengti net akimis susitikti su Genovaite bažnyčioje ir šalia jos. Dienos bėgo, pasalūniški draugių žvilgsniai darėsi vis šaltesni, prekeivės dievotais kalendoriukais ir cukriniais gaideliais ant pagaliuko ėmė nusukinėti grąžą, net Šventas Tėvelis, pasidavęs vienspalvių skarelių daugumos spaudimui, Genovaitei aukų dėžutėn metant iškankintame delne per pamaldas spaustą, vis dar garuojančią dviejų eurų monetą, ėmė akimis skersuoti į kitą pusę.
Močiutė pradėjo senti akyse, susimetė į kuprą, nebeatsakinėjo į anūkų skambučius, tuo juos nemenkai gąsdindama. Net nukainotos rūkytos lašišų papilvės, sumedžiotos parduotuvėje ankstų rytą, kol dar niekas nespėjo įsisukti į atpigintų prekių lentyną, nebeteikė močiutei jokio džiaugsmo. Galiausiai Genovaitė pasiekė dugną - ji pametė jau daugel metų įdėmiai stebėtų keturių turkiškų ir abiejų venesuelietiškų serialų siužeto gijas, nebekreipė jokio dėmesio į kieme pusbadžiu besigaluojančius nebelesinamus balandžius.
Nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę, jei čia močiutė Genovaitė galiausiai nebūtų palūžusi: rūpestingai išlyginusi ūkiniu muilu išskalbtą dovaną, paslėpė ją bedugniame komodos stalčiuje, iš kurio mobilizuota senoji, daugel kartų sugrubusiais pirštais adyta pilkšvai juoda skarelė, sodriai atsiduodanti tabletėmis nuo kandžių ir tuo keistu odekolonu, kurio prekybos vietas žino tik močiutės, kaip mat vėl papuošė žilės lianomis išraizgytą, kenčiantį Genovaitės pakaušį.
Nuo tos akimirkos močiutę ir vėl lydėti ėmė palaimingas draugių čiauškesys, akino visais 32 plastiko perlais, pernelyg nenatūraliai baltais, kad ką nors apgautų, spindinčios saldainių pardavėjų šypsenos ir gausiai į delną byrėjo tiksliai iki cento suskaičiuota grąža. Vėlei tiesėsi močiutės nugara, kaip ir laiminanti kunigėlio ranka, lydima pritariančio linksėjimo galva ir gerų akių žvilgsnio, glostančio senolę nuo putlių besišypsančių Tėvelio skruostų kalvelių. Tądien močiutė prisijungė prie kolektyvinio proto ir pakibo gražiuose rėmeliuose p doros parapijietės, senosios gerosios draugės, nu_va_Genovaitė_ir_vėl_rengiasi_kaip_žmogus galerijose. Dabar spalvingoji skarelė išvys šviesą tik už uždarų durų ir aklinai užtrauktų užuolaidų, anūkams atvykus į svečius, močiutei stengiantis nebūti nukabintai nuo sienos dėkingos senelės galerijoje.
Kartvelų bendruomenės – savotiški močiučių genovaičių (nepriklausomai nuo lyties) skruzdėlynėliai, kur vyrauja ir daugumą dalykų nusprendžia kolektyvinė mintis. Ta mintis – apskretusi dulkėtomis viduramžių dogmomis, mumijos šviežumo įsitikinimais ir prietarais, trenkianti kolūkio pirmininko kabinetu su kibiro dydžio pelenine ant stalo ir joje pūpsančia Džomolungma iš cigarečių Kastytis nuorūkų, viską nuo sienos rūsčiai stebint musių nušiktam Lenino portretui.
Kolektyvinio proto skruzdėlynėlis
Jei į kaimą A ateis darbdavys ir pasiūlys visiems taip reikalingo darbo – nei vienas gyventojas net nepakels sėdimosios pusrutulių nuo nupoliruotos taburetės, kol įtakingiausi kaimo dundukai (tokie veikėjai, kaip Pinčiukas), neišsakys šiuo klausimu savo kompetentingos nuomonės. Dundukų minčių gijai pasiekus vingį, kuriame jie nutars pasiūlytą atlygį prasilenkiant su jų solidžiais poreikiais, kaip mat atsiras keli jiems pritariantys tingūs padlaižiai, niekada neisiantys niekur dirbti net už milijoną, bet nepraleisiantys progos pasikaitinti reikšmingumo saulėje, kai jų nuomonė tampa ypatingai svarbi ir gali nusverti kolektyvinio proto svarstyklių lėkštę į dundukiško pasirinkimo pusę. Tada, prie šio branduolio prisijungs silpnieji, paprastai besimetą ten, kur pamato krypstant svarstykles ir galutinai padeda rėkiančiai, galūnėm maskatuojančiai chuntai surinkti kritinę masę balsų. O toliau – absoliutus kolektyvinio proto triumfas, nuolankiai prie jo prisijungiant net ir tiems, kurie su malonumu kolektyviniam sprendimui pasipriešintų ir noriai eitų dirbti už siūlomą atlygį.
Darbdaviui nusprendus ieškoti žmonių kaimuose B ir C - jų gyventojai atsisakys dirbti, net jei dieną prieš bus pažadėję kitaip. Viskas paprasta: kaimo A kolektyvinis kirminas labai nedviprasmiškai prigrasins kaimams B ir C net kojos nekelti į jų teritoriją, t.y. nesigviešti darbo, geografiškai ir dar kažkokia nerašyta aukštesne teise priklausančio kaimui A. Ir net jei Dievo apvaizdos dėka pavyks kažkaip prisivilioti darbuotojus iš kitų gyvenviečių, kaimo A delegacijos atkakliai juos lankys darbo vietoje tol, kol grasinimais arba prijungimo prie kolektyvinio proto būdu eliminuos atėjūnus iš savo teritorijos. Visai kaip šuo ant šieno – nei pats ėda, nei kitiems duoda. Deja, tokie šunys ant šieno Sakartvele yra visuotinai toleruojami, netgi skatinami vietinių valdžiažmogių: jei darbai vyksta kaime A ar šalia jo, tuomet ir darbuotis ten turi šio kaimo gyventojai, darbdavys privalo darbą pasiūlyti būtent jiems. Darbdavio ir darbininkų susitarimo dėl sąlygų niuansai nieko jau nebedomina. Teisibės triumfas.
Tikriausiai ne vienam iš jūsų iškilo klausimas: kaip šie žmonės gali sau leisti su tokia Majos Pliseckajos gracija spjauti į jiems siūlomus darbus ir išeiti į niekur? Šį fenomeną galiu nesunkiai paaiškinti. Pavadinau jį komforto burbulu, nes, nepaisant šio reiškinio fenomenalaus veiksmingumo - tai yra tik burbulas, su tvariu komfortu neturintis nieko bendro. Gal reikėjo geriau pavadinti tai egzistenciniu šiaudu, bet kas padaryta – jau padaryta.
Iš kur tūlas kartvelas semiasi stiprybės ir ryžto atsikrenkštęs spjauti ant darbdavio akinių ir, palikus jį liūdnai varvantį, pasitikinčio savimi žmogaus eisena grįžti į namus, kur šeimai pareikšti: ai, žinot, visi jie durniai, velniop tokį darbą. Mečiau! Ir kodėl šeima, vietoj siaubo perkreiptais veidais išstenėto Kodėl, Dato, o kodėl metei šį vienintelį per pusmetį pasitaikiusį darbą taip greitai?, tik linksmai apsikabina šeimos galvą ir toliau grįžta prie kasdienių reikalų? Viskas paprasta – Dato tvartelyje mūkia raguotosios karvutės, taip mylimos visų vairuotojų ir arbatos plantacijų savininkų, kriuksi ten ir viena kita degla kiauliukė, vedina rubuiliais riestauodegiais paršiukais, o paukštidėje skardžiai kudakuoja, nors ir bulimijos kamuojamos, bet vis tiek – vištos. Sklype šalia namo, Dato, negailėdamas jėgų ir laiko, yra išsiplėšęs nemažą kavalką dirvono ir dabar čia svajingai čežėdami svyruoja laibieji žalialapių kukurūzų stiebai. Šalimais, tautinių raštų motyvais dryksta salotų, bulvių, agurkų, pomidorų ir kitos žalienos bei daržovienos lysvės. Ėgi, aukščiau ant kalniuko – vynuogių raizgynė pūpso kekėmis net juodų nuo saulės vonių uogų!
Raminamai kriuksi deglosios kiaulikės: bado ne-bus.
Šit Dato su pačiute ir melžia sau karvutę, iš jos pienelio sūrį paslegia, susirenka iš po vištukių kiaušiukus, prisimala iš kukurūzų miltų, na o vynuoges juodąsias išmoningai paverčia vynu. Ir sėdi, anaure, visa šeimyna prie stalo, sūrį su daržovėm žiautaroja, kukurūziniu paplotėliu užkanda, beigi viską užgeria vandeniu ar naminiu vynu. Dato gerklė visad yra gerai suvilgyta - vynelio patrakėliai kartvelai sezonui pasigamina bent jau kokios pusantros tonos. Na, maža ką, gal į svečius kas užeis ar šventė kokia netikėtai išpuls.
Ant Dato stalo visada atsiras duonos ir druskos jo šeimai ir svečiams
Meniu paįvairinimui Dato žuvikę upėje srauniojoje dinamitu ar elektra (mačiau, žinau ką kalbu, niekas neprilygs romantiškam, net žemę drebinančiam sproginėjimui, staiga užklupusiam taikiai sau gurkšnojant vyną upės pakrantėje) susimeškerioja, paskerdžia paršelį ar vištukę - jogei gyvenimas ne vien tik sūriu ir kiaušiniene klotas būtų. Miške, anava, laukinės arbatos į valias beaugą. Daržovių ir grybukų pasimarinuoja. O smulkioms išlaidoms Dato naudoja savo ir pačiutės bedarbio pašalpas, galunamyje tamsiame kambariuke karštančių senolių pensijas beigi kiaušinius perteklinius ar mėsos šmotelį turguje parduodamas.
Darniai rikiuojasi pačiutės užtaisytų daržovių stiklainiai. Valgyt - bus.
Aure, taip ir egzistuoja Dato savo saugiame burbule ir nieko jam, manding, netrūkstą. Nei teatrai su koncertais, anei gi bibliotekos, nė parodos neverkia dėl Dato, neverkia ir Dato dėl jūjų. Valgo sau kaloringai, kad ir nepretenzingai, iki soties geria, seno ąžuolo - galiūno pavėsyje su prieteliais pliekia nardais, taipogi domino, arkliašūdžiu alsuojantį tabako gaminį dantysna papsi. Andai, prireikus namuosna stambesnio pirkinio, kaip kad šaldytuvas, plačiaekranis televizorius ar vaikams galutinai užzyzus tėtę dėl kompiuterio, Dato grėsmingai kyla iš ąžuolo pavėsio ir pėdina ieškotis darbo į jau kadais apgiedotas darbo biržas arba pasisamdo tokiems romantiškiems atėjūnams kaip mes.
Tūlas kartvelas mėgsta papliekti nardais
Atmakliavojęs reikiamą dienų skaičių kelio tiesybose, akmens skaldykloje ar lenkdamas nugarą statybose, galgi net arbatos plantacijoje, Dato vieną dieną suvokia beturįs jau pakankamai pinigų pirkiniui ir tampa jam nė motais sunki kumečio dalia darbe. Nuo tos dienos plačioje Dato krūtinėje pasiutusiu tamtamu suplaka didelė, narsi širdis, galinti dėl bet kokios smulkmenos pasiūsti velniop visus ir kiekvieną, spjauti darbdaviui ant akinių raginiais rėmeliais ir grakščiai apsisukus ant boto kulno, bešvilpiniuojant Vachtango Kikabidzės melodijų motyvus, žygiuoti namo – įsavo mielą ir jaukų komforto burbulą, tik dabar jau su nauju šaldytuvu, plačiaekraniu televizoriumi ar kompiuteriu.
Dabar jau paprasčiau bus suvokti, kokioms drumzlėms sujudėjus darbininkų smegeninėse, mes atsidūrėme paširdžius kutenančioje situacijoje, kai visi plantacijos darbininkai susispietė bendram pasitarimui dėl galimo maišto – ne dėl to, kad visi to labai norėjo, bet kad nebūtų pasmerkti, izoliuoti ir nesulauktų fizinio ar moralinio susidorojimo. Žinau, kad tarp jų buvo ir nenorinčių būti kaip visi, su visais ar prie chebros, tačiau, nuo vaikystės jaukta ir drumsta jų sąmonė nebuvo įgali pasiūsti kitokių impulsų į galūnes, kaip tik eiti su visais kartu ir kolektyviškai, kolūkiškai nuspręsti, ką VISI darys toliau. Galiausiai, juk kiekvienas jų turėjo šalia plaukiančius savo gelbėjimosi šiaudus - nutikus blogiausiam visada galės grįžti į asmeninius komforto burbulus, atsipjauti riekę duonos, atsilaužti gabaliuką sūrio ir vyno stikline nuplauti visas apnikusias negeras mintis. Ir kaip bus – taip gerai.