Situacija darbo rinkoje čia yra labai paprastai apibūdinama: darbo nėra arba beveik nėra. Tad vyrai, jeigu tik nesidarbuoja savo ūkyje, būriuojasi sutartinėse lokacijose, taip vadinamose darbo biržose. Šios vietos nėra kažkaip specialiai pažymėtos ar nustatytos įstatymo, tai greičiau natūraliai laikui bėgant susiformavę reiškiniai, tapę visuotinai priimtomis tradicijomis - kaip kad čigonų taboras Vilniuje. Manau, apie darbo ieškotojus žinau jau pakankamai, kad galėčiau papasakoti apie pagrindines jų kategorijas.
Darbo nėra arba beveik nėra. Didžiulio arbatos fabriko likučiai.
Pirmieji jų – Volstrito Vilkai. Paprastai tarpsta didesniuose miestuose, buriasi darbo biržoje prie centrinio turgaus aikštės, kur judesio netrūksta ir tūlas Volstrito Vilkas visą dieną gali laikyti savo darbingą pirštą tiesiogiai ant pulsuojančios verslo arterijos. Jų čia visada gausu: įvairių amžiaus grupių, sudėjimų ir gebėjimų. Bet visus juos vienyja vienas bendras bruožas: čia renkasi tik likimo pateptieji, geriausi iš geriausių, žaibiškai praturtėti gimę žmonės. Turite būti labai greiti ir įtikinami jei siekiate bent pusei minutės prikaustyti šių vyrų dėmesį. Jų ausų plaukams suvirpėjus žodžio „darbas“ dažniu, nuo nardų ar šachmatų lentų į jus pakils mąslios akys, laikinai į šalį bus patrauktos padalintos kortos (kai kurie – nuožmiausiu verslumo instinktu pasižymintys - vilkai viena akim vis tiek dar vogčiomis į jas skersuos) ir jūs būsite išklausyti. Nepanikuokite – šalto atsainumo išraiškas veide šie vyrai treniravo ilgiau nei jūs apskritai gyvenime kažką veikėte, todėl net jei pasakysite jog ieškote asistentų – pagalbininkų, galinčių už įmonės vadovo algą Mis Visata konkurso užkulisiuose rengti merginas bikiniais ir trinti jų kūnus dirbtinio įdegio kremu, tų vyrų veide nevirptelės nei viena nervinė šaknelė. Giliai kvėpuokite ir tiesiog tęskite - pasakykite viską, ką planavote, nepriklausomai nuo išoriškai jus ignoruojančios aplinkos. Jums pabaigus, po reikšmingos pauzės ir žvilgsnių ping pongo, ateis laikas išgirsti koks niekinis ir beviltiškas yra jūsų pasiūlymas nūdienos realijų kontekste, kaip vyrams teks ilgiausiai keliauti iki Mis Visata konkurso, nekalbant jau apie alinantį daiktų pakavimą, kaip jų šeimų nariai iš ilgesio nagais nusidraskys sau odą, šeimos maitintojui ir židinio puoselėtojui išvykus tokiam ilgam laikui. O ir už darbą siūloma vadovo alga nėra motyvuojanti – tokio lygio bikinių rengėjai ir trynėjai įdegio kremu turėtų gauti bent 2,5 karto didesnį atlygį nei siūlote jūs. Ir tuomet šios darbo bitės ar tiksliau – tranai, su negrabiai tramdomu džiugesiu kurį laiką išdidžiai stebės jūsų dideles, drėgnas, nuostabos kupinas akis. Užtektinai pasimėgavę savo neįperkamumu vėl su kruopščiai pamatuotu atsainumu grįš prie savo reikalų. Juk išlošti pinigų kortomis iš kitų nelaimės brolių yra kur kas patraukliau nei sunkiai darbuotis kažkur laukuose tokiame karštyje.
Volstrito Vilkai Kutaisio turgaus aikštėje (kadras atliktas labai slapta kamera)
Kita darbo rinkos veikėjų kategorija yra Žmonės Bumerangai. Jie koncentruojasi miestelių centrinėje dalyje, prie kokio nors kultūrnamio griuvėsių. Sveikų kultūrnamių reta, net ir vis dar kokią nos funkciją atliekantys egzemplioriai vakarų pasaulyje būtų besąlygiškai įvardinti kaip griuvėsiai, aptverti aukšta nepermatoma tvora ir apkabinėti perspėjamaisiais užrašais apie pavojų gyvybei. Medijoje šie pastatai nešiotų negarbingus „vaiduoklio“, „pūlinio ant miesto veido“, „reprezentatyvumo išangės“ ir panašius epitetus.
Šis darbo troškulio kamuojamų žmonių porūšis jus melai ir atidžiai išklausys su veido išraiška, panašia į šuniuko, susidomėjusio jam virš galvos laikomu kamuoliuku. Po išklausymo stadijos seks pažadas atvykti apžiūrėti darbo vietos. Štai čia ir pasiekėme stadiją, kurioje į sceną žengia bumerango fenomenas. Vyrams pajudėjus apžiūrėti darbo vietos, didžiausią kultūros trauką išgyvenantieji, bumerangu grįš prie savo kultūrnamio, apsisukę dar nuo miestelio ribą žyminčio ženklo. Kiek mažiau kamuojami tos traukos bumerangažmogiai atgal pasuks jau iš plantacijos, kur jau bus pamatę darbo apimtis ir išgirdę ko iš jų yra tikimasi. Tai įvyks kai jūs trumpam nuo jų nusisuksite kažką pasakodami, o atsisukę jau matysite tik nugaras bei vikriai vinguriuojančius klubus, tolstančius dulkėtu vieškeliu. Keli labiau kupini entuziazmo gal netgi pasičiups įrankius ir pabandys energingai pasiknebinėti po paparčius ir gervuoges. Energijos jiems užteks ne ilgiau, nei pirmiesiems elektromobiliams, kuriuos reikėdavo krauti vos išvažiavus iš kiemo – tik tiek, kad galėtų nuraminti savo sąžinę prieš priimdami sunkų sprendimą: toks darbas jiems yra gerokai per sudėtingas. Jeigu nors vienas Bumerangas pareikš jog darbo sąlygos jo netenkina, yra kokių 90 proc. tikimybė, kad visi kiti tuo metu buvę šalia nuspręs lygiai tą patį, net jeigu ne visi su savo pačių sprendimu sutiks.
Toliau mūsų kataloge rikiuojasi Pespektyvieji Rykliai ir renkasi jie autobusų stotelėse. Paprastai žaidžia nardais, skanauja alų arba vyną iš plastikinės taros ir yra skeptiškai nusiteikę bet kokio darbo pasiūlymo atžvilgiu. Nes jie – visų darbdavių trokštami perspektyvūs niekšeliai. Su aistringa liepsna akyse dažnas Ryklys jums papasakos istoriją apie tai kaip štai jau tuoj tuoj verslininkas šilkiniu kostiumu atvažiuos dideliu gražiu autobusu, pilnu laimingų žmonių ir pasiims jį drauge darbui į Turkijos arbatos plantacijas, kur darbo atlygis yra toks didelis, kad eilėje ten įsidarbinti stovi net pats Brunėjaus sultonas (nesvarbu, kad arbatos sezonas Turkijoje prasidės dar tik po mėnesio ar daugiau – morališkai šie darbo pirmūnai įsidarbinimo perspektyvai ruošiasi jau šiandien).
Kita dalis Perspektyviųjų Ryklių demonstruos mano jau apdainuotą gerai atidirbtą atsainumą ir įtikinamai pasidalins faktais apie labai greitai kažkur netoliese, gal net jų kiemo pašonėje, prasidėsiančias statybas, kelio tiesimo darbus ar atsidarančią gamyklą, kur jie būtinai planuoja įsidarbinti ir uždirbti orų atlyginimą. Tai, kad statybos ar kelio tiesimo darbai žadami kelis metus paeiliui, visiškai nemažina susirinkusiųjų stotelėje tikėjimo šviesia ateitimi. Tai – POTENCIALAS. O idant potencialo švaistyti nevalia, vyrai tvirtai sėdi ant sėdmenimis nupoliruotų medinių suolų, gaivinasi gėrimais, žaidžia stalo žaidimus, kartais eina ristynių ant pakelės žolytės. Taip užkardomos bet kokios galimybės potencialui prasprūsti pro jų budrias akis ir darbščias rankas.
Perspektyvieji Rykliai apsvarstę pasiūlymo už ir prieš, atsainiai grįžo prie Potencialo sergėjimo (taip pat labai slaptas kadras).
Dar viena ieškotojų veislė – Budrieji Tupikai - dažniausiai pasirenka šias vietas pakelėje: parduotuvės prieigas, suoliuką ar žolytę po dideliu medžiu. Susirinkę anksčiau palaimingai sėdi ant suoliukų ar palangių (parduotuvės atveju), tuo tarpu leidę sau ilgiau pasimėgauti pūkų patalu, tupi firminėje Šimpanzės pozoje.
Visi, kas aistringai žiūrėdavo pirmuosius pro geležinę užkardą prasprūdusius kovinius video, tikriausiai pamena kaip Briusas Li kovojo su savo priešais Drakono, Gervės, Tigro ir kitais stiliais, pasižymėjusiais vaizdingomis pozomis, atkartojančiomis šių gyvūnų judesius. Tuo tarpu Gruzijoje tūlas kovotojas su nedarbu savo kovai dažniausiai renkasi būtent Šimpanzės stilių, kurio vizitinė kortelė yra Šimpanzės poza. Teisybės dėlei reikia paminėti, kad ši poza nėra naudojama ISKIRTINAI kovai su nedarbu, ji taip pat yra paplitusi tiesiog medituojant ar stebint aplink verdantį gyvenimą.
Lankantis Gruzijoje Šimpanzė tikrai nepraslys jums pro akis – susidursite su ja dažnai ir įvairiose vietose. Kaip įvaldyti Šimpanzės stilių pačiam? Trumpa instrukcija: reikia atsitūpti taip, kad sėdmenimis beveik liestumėte kulnus, abi rankas alkūnių srityje patogiai įtaisyti ant kelių. Pirštai nuleisti statmenai žemės paviršiui, dėl solidumo galima jais plėšyti kokį nors medžio lapą. Stipresnio įvaizdžio besivaikantys Tupikai tarp pirštų smilkina cigaretę. Įgudęs Tupikas Šimpanzės pozoje gali pratupėti kelias valandas, nepatirdamas absoliučiai jokio fizinio diskomforto.
Urbanistinė meditacija Šimpanzės pozoje
Šių darbo rimkos smogikų pagrindinis užsiėmimas – pravažuojančių automobilių monitoringas. Kiekvienas vos patekęs į regėjimo lauką patekęs automobilis yra pasitinkamas aštriu erelio žvilgsniu . Jam artėjant, palaipsniui nustatoma spalva, modelis, kaina, savininkas (jei įtrauktas į asmeninę monitoringo kartoteką), įvertinamas automobilio potencialas tapti diskusijų objektu. Mašinai važiuojant pro šalį, tolygiai sukasi ir darbo ieškotojų galvos. Jai tolstant, prasiveria burnos, prasideda aptarimas ar diskusija. Prisiekiu, kiekvieną kartą važiuodamas pro Budriuosiu Tupikus, tiesiog fiziškai jaučiu tuos žvilgsnius tol, kol neužvažiuoju už posūkio. Esu absoliučiai tikras šių vyru gebėjimu kataloguoti informaciją ir prireikus, tarkime, policijos pareigūnui sužinoti ar balandžio 18 dieną 14 val 11 minučių pro šalį važiavo tamsiai mėlynas Opel Astra sedanas su nuo kito Opel Astra pritaikytomis geltonomis durelėmis ir sulankstytu priekiniu sparnu ir be galinio dešiniojo žibinto, tupėtojas kaip mat galėtų atsakyti, kad visi 102 tą dieną pravažiavę Opel Astra turėjo sulankstytą priekinį sparną, 57 iš jų trūko kurio nors žibinto, du buvo su geltonomis durelėmis, tačiau tik vieno jų priekinis stiklas buvo pagamintas iš permatomos izoliacijos. Ir būtent tą Opelį, iškišęs galvą pro šoninį vairuotojo langą, vairavo Georgijus iš už 25 km esančio kaimo N, važiavęs į savo dėdės pusbrolio, mirusio prieš 7 metus, paminėjimo renginį. Ta proga jis paprašė 2 išeiginių dienų: pirmos – atšvęsti minėjimui, antros – atšvęsti pagirias po minėjimo. Į darbą grįžo 4 dieną po minėjimo.
Pasiūlius tupikui – stebėtojui prisidėti prie arbatos ūkio atgaivinimo Gruzijoje, jis drumzlinu žvilgsniu kurį laiką spoksos į jus. Nesutrikite, jūs tik esate kataloguojamas pilkųjų ląstelių kartotekose. Po to galimi keli variantai:
- prisieks, kad štai jau rytoj jis turėtų išvažiuoti dirbti į Turkiją. Tupikai mėgsta leisti laiką pramaišiui su Perspektyviaisiais Rykliais, tad ir jų darbo paieškos stiliai turi panašumų;
- atsisakys dėl pasiūlymo neadekvatumo jo talentui. Neslėps, žino daugybę vietų, kur galėtų įsidarbinti geresnėmis sąlygomis;
- apgailestaudamas šmurkštels už solidaus amžiaus arba senos traumos širmos, tačiau mielai pasidalins kontaktu asmens, kuris potencialiai galėtų susidomėti pasiūlymu arba netgi palydės iki to asmens namų. 9 atvejais iš 10 tas asmuo pasirodys besąs Volstryto Vilkas arba Žmogus Bumerangas;
- skambins pažįstamiems ir klaus jų nuomonės apie pasiūlymo atitikimą jo kvalifikacijai ir gyvenimo būdui. Kai pagaliau prisiskambins asmeniui, kuris išdės pasiūlymą į šuns dienas, su palengvėjimu dirbti atsisakys.
- bus tą dieną pakankamai išalkęs ir nepakenčiamai ilgai išbuvęs bliavioje būsenoje, kad sutiktų išbandyti jėgas arbatos plantacijoje. Yra kokių dvidešimties procentų galimybė, kad šis žmogus nepabėgs po pirmos darbo dienos ir liks darbuotis ilgesniam laikui.
Tai štai kodėl mums teko leistis į didžiulį kompromisą ir samdyti darbui vietinius, dalis kurių nekėlė didelio pasitikėjimo. Juk, atrodytų, nedarbo kamuojamoje šalyje ant padėkliuko patiektas ganėtinai patrauklus pasiūlymas su gražia perspektyva, turėtų būti atplėštas su visu padėkliuku ir jį laikančiomis rankomis. Tokiam vietinių elgesiui pora priežasčių, kurias vadinu kolektyviniu protu ir namudine komforto erdve. Su jomis tenka susidurti beveik kiekvieną dieną, jų padarinius likviduojame nuolat, todėl kada nors būtinai atskirai apie šias priežastis pasikalbėsime.