1. Apie sunkiausią elementą pasaulyje ir kaip aš praėjau pro Evos Mendes miegamąjį


Supypsi žinutė. Kažkodėl mano telefone ji tai daro ypatingai kvailai, ypač kai tai vyksta po trijų dešimt ryte. Skaitau: taksi atvyko. Smagu, kad atvyko, kur kas mažiau džiugina faktas jog tai įvyko 20 minučių anksčiau, nei buvo tartasi. Stoviu su telefonu rankoje ir spoksau į ką tik užpiltą kavos puodelį. Gal taip (išeiti anksčiau nei planuota) ir geriau, juk visada mažiau ląstelių žūna tiems, kurie egzamino bilieto eina traukti pirmi. Niekada nebuvau tarp jų, todėl mano gyvenimo pakelės yra nuklotos negyvų ląstelių kūneliais. Ačiū taksistui, šiandien jų žus mažiau. Šoku į batus ir drabužius, piluosi į gerklę drumzliną kavą su visais tirščiais. Susitraukusiu kaip džiovinta slyva veidu kantriai juos kramtant, aplanko ironiška mintis: kartą šitaip pasišlykštėjus kava nebelieka nieko kito, kaip tik pulti į arbatos glėbį.

Čiumpu už lagaminų. Didysis vos neišnarina man rankos peties srityje. Pasirodo, mokslininkai visą laiką klydo: sunkiausias planetoje yra visai ne Osmis, o Drabužiai. Atidarau duris į laiptinę ir į veidą, kartu su lietuviška pavasarine gaiva, Žano Klodo Van Damo suktuku į smilkinį trinkteli abejonės koja: „niekur neskrisk, pasilik čia“. Smūgis stiprus, bet ne mirtinas. Paskutines porą savaičių iki išvykimo kasdien teko patirti po kelis įvairaus stiprumo nokdaunus. Tad kabinuosi už ringo virvių ir linkstančiom kojom pajudu pirmyn. Uždarau duris. Pasuku raktą. Jaučiuosi kaip vidutinio amžiaus Alisa, kažkokiu stebuklu vis dar sugebėjusi prastumti tuktelėjusią taliją į triušio olą ir dabar žiauriai negrabiai ir visai neelegantiškai krentanti į nežinią.

TAI prasidėjo.“ Ir koks jausmas?“, tikriausiai paklaustumėte jūs, jei būtumėte prastas žurnalistas arba šiaip smalsuolis iš minios. Ogi kaip praėjus pro atviras Evos Mendes miegamojo duris ir pasukus prie Dainos Bilevičiūtės apartamentų.

Šioje vietoje, tikriausiai, vertėtų padaryti introdukciją apie tai, kad visą gyvenimą buvau smarkokai prisirišęs prie savo asmeninio pasaulėlio, kuriame man buvo gera, viskas pažįstama ir suprantama, aiškios pareigos ir atsakomybės, prognozuojamos sėkmės ir pakenčiamos nesėkmės, standartizuotos pramogos ir malonumai, rutininės nuodėmės ir pažįstami mieli (ir nelabai) veidai. Niekada nemaniau, kad šitas mano pasaulėlis yra toks stiprus, kol vis labiau artėjant išvykimo dienai jis nepradėjo manęs glamžyti plaukuotais patyrusio imtynininko gniaužtais. Viskas, kiekviena šeimos šventė, susitikimas su draugais ir artimaisiais, ėjimas į koncertą ar apsilankymas sodyboje buvo lydimi jausmo lyg tai vyktų paskutinį kartą.

Todėl dabar, linkstančiom kojom tempiant sunkiausią pasaulio lagaminą žemyn laiptais, mano pasaulėlis tai tyliai sėdėjo laiptinės kampe vizgindamas uodegą ir gailiom drėgnom akim maldavo jo nepalikti, tai vijosi laiptais ir urgzdamas kando į koją ar net grasino pabėgti ir niekada nebesugrįžti. Gerai, kad kartais aš esu aklas ir kurčias, tad pagaliau sėkmingai atsiduriu lauke.

„Kas ten, plytos?“,- pro sukąstus krūminius švokščia standartinę klišę taksistas, jo stuburo slanksteliams gailiai sugirgždėjus po lagamino svoriu. „Ne, kapotas žmogaus kūnas“, - atsakau ir visą likusį laiką taksistas suka vairą tylus kaip žiūrovas per Alfonso Peniko koncertą. Iki oro uosto Žano Klodo smūgiai dar porą kartų bando užklupti netikėtai ir ima noras iššokti iš mašinos. Ne todėl, kad tai – „Toyota Prius“. Čia tik smegenys stengiasi kaip įmanydamos priešintis radikaliems pokyčiams. Būtų kiek didesnės, galiausiai būtų mane įveikę, tačiau ir vėl man eilinį kartą pavyksta jas sėkmingai išjungti ir toliau judėti jau pamėgtu sielos šauksmo keliu.

Prie išvykimo salės durų taksistas galantiškai leidžia man savarankiškai pasirūpinti lagamino iškėlimu ir pro vis dar surakintą sąkandį švokščia geros kelionės linkėjimus. Kaip parodė tolimesni įvykiai, geriau jau jis man būtų palinkėjęs pamesti milijoną, kadangi jo palinkėjimai turi tendenciją virsti kūnu absoliučiai priešinga forma, nei buvo suformuluoti.

„Vėluojam, po velniais, atsakančiai vėluojam“ – nepaleidžia mintis, prisimenant jau kurį laiką iš anksčiau į Gruziją nusigavusio Hanneso siunčiamus signalus: plantacijoje it gazelės būriais laigo karvės, galvas pradėjo kelti nepageidaujami piktaugaliai. Iki kovo pabaigos lepinęs malonia šiluma, balandžio pradžioje Gruzijos pavasaris begėdiškai iššovė kaip koks Didysis Gustavas – vos per keletą dienų gamta tiesiog susprogo, piktžolės jau vietomis siekia kelius, o tvarkytis su jomis nelabai yra kam. Žinoma, paprasčiausia būtų įvykdyti jų genocidą pigių ir veiksmingų cheminių elementų junginių pagalba, tačiau ne tam mes ieškojome 30 metų chemijos nemačiusios žemės, kad ją vėl suterštume. Darbą reikia atlikti rankomis, o rankų kol kas nėra. Dar kelios dienos ir visas plantacijos reabilitacijos įdirbis nueis karvei po tešmeniu. Pagal pesimistinę prognozę nuo grafiko atsiliekame tris, pagal optimistinę – dvi savaites. Tikriausiai neatrasiu Amerikos pasakydamas, kad pastarųjų faktų keliama įtampa kartu su viso kūno karštine dėl gyvenimo salto mortale, jokiuose šaltiniuose nėra pateikiami kaip laimės arba geros savijautos kokteilio ingredientai.

Laukimo salė, puodelis kavos su cukraus overdoze, pora to paties cukraus pagrindu sukurtų šokolado batonėlių ir aš vėl kupinas energijos. Lagaminas išnyksta iš regos lauko prarytas bagažo terminalo nasrų, o aš traukiu į patikros zoną, kur jokiu būdu nepaaiškės ar aš esu pasiruošęs pasitikti tai, ką man dosniom rieškučiom seikėja gyvenimas, prieš guldamasis ant plastikos chirurgo stalo.

Šiandien tiek, o kam buvo įdomu, su tais po kelių dienų kartu pasitiksime Gruziją, papasakosiu apie tai, kaip reabilituojamos arbatos plantacijos ir apie juose tykančius priešus.

Sakartvelo


Leave a comment